Plaunu grindis. Ir tyliai medituoju. Ne. Ne ta gerąja prasme. Juodas mintis eskaluoju. Diskutuoju su menamu priešu. Sustoju. Gal jau laikas garsiai pamedituoti? Senokai nefilosofavau.

Neseniai išgirdau auksinę mintį. Tokią paprastą. Iki negalėjimo. Tik ji man nuskambėjo reikiamoj vietoj ir reikiamu metu. O pasakė man ją ganėtinai bjauraus charakterio žmogus. Ir ką? Ar mintis nuo to tapo nebeauksinė? Kurie aplink mus esantys nėra bjauroko charakterio? Tie, kurie su mumis malonūs? Tie, kurių mes nepažįstame? O tie, kurie garsūs ir genialūs nustoja būti bjaurūs? O tie, kurie bjaurūs su kitais, bet ne su mumis?

Štai moteriškė barasi su savo vyru. Baisiai. Nes yra reikalas, tai ir barasi. Blogai jai, blogai vyrui. Gal blogai vaikams. Ir labai negražu kaimynams. Labai. Sėdi už sienos vagis. Pasibaisėjęs, kaip negražu. Apvogęs pusę tų pačių kaimynų. Sėdi skriaudikas. Jam irgi negražu. Kiek jis sudaužė širdžių. Kiek apgavo vyrų ar moterų. Patys galite įsivaizduoti, kiek ir kokių negražių dalykų žmonės padaro. Bet vis vien negražu ir jokio malonumo girdėti, kaip kaimynai barasi. Paprasta.

O ką dabar tiems kaimynams daryti? Jei jiems reikia išsibarti, kad geriau pasidarytų abiems? Galvoti apie tuos vagis, išdavikus ir kitokio plauko niekšelius? Kas su kuo norėtų keistis gyvenimu? Su kuo norėtumėte keistis gyvenimu? Apie kurį žinote, kad jo gyvenimas yra tyras? Kaip pasversite kiek darote todėl, kad norite arba nenorite padaryti ir kiek todėl, kad negirdėtų kaimynai? Žmonės nesužinotų ir nepamatytų? Pervažiuojam per visą savo gyvenimą ir pasveriam. Kas, kur, kada, kaip ir už kiek mūsų gyvenimuose vyko?

Kodėl gyvenam? Kam? Dėl ko? Dėl kaimynų? O auksinė mintis, kurią išgirdau neseniai, žinote, kokia buvo? Išties auksinė. Gyvenimas yra tam, kad jį gyventume! Gyventume ir galvotume savo galva. Matyt tiek tos sudėtingos filosofijos tam kartui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.