Ar aš kažką pamiršau? Kodėl pradžioje viskas buvo paprasčiau? Viskas lyg savaime. Net ne lyg. Savaime. Lengva ir paprasta. Gyventi, kurti, tikėti, mylėti, kalbėtis. Kuo toliau – tuo sunkiau. Savaime ne visada išeina. O aš esu pamišusi dėl to „savaime“…
Tikriausiai, ne vien aš. Taip norisi, kad viskas gyvenime vyktų natūraliai. Sunkiai man atsitinka, kai suprantu, kad reikia. Sunkiai man atsitinka, pirmiausia, suprasti, kaip reikia. Ir kad jau reikia. Ir kad jau būtinai! Na kodėl, kodėl negalima per gyvenimą lyg stirnaitei – strykt pastrykt. Šuoliukas šian, šuoliukas ten. Žiūrėk, o viskas aplink tobula! Tik dailūs pėdučių atspaudai sniege ar smėlyje palei žydrą lyg safyras jūrą.
Bet ne! Klampok per purvynus iki pažastų. Brisk per pelkes. Plauk prieš sraunią ir pavojingą kalnų upės srovę. Ropškis į tuos kalnus kibdamasis nagais ir ragais! Sakot, nereikia? Sakot, nebūtina? Na juk ir aš taip sakau! Matote, kiek mūsų daug. Tokių žavių stirnaičių. Ir ožkyčių. Ir ožiukų. Visa banda.
O tie vilkai ir kitokie plėšrūnai ima ir stengiasi, kad juos kur! Strategijas kuria, sliūkina, susižvalgydami tarpusavy sąmoksliškais žvilgsniais. Aplink ratus suka. Net ta buka kremzlinė žuvis ryklys, ir ta strategiją savo turi. Suka ir suka ratus. Kol lieka tik kraujo puta į krantą. Rageliai ir nageliai stirniukų ir ožiukų.
Bet ne ryklys aš. Laimei, nesu ir ožka. Kai viską pasveriu ir apgalvoju, kaip man geriau, tai suprantu, kad sverti ir apgalvoti nenoriu. Noriu savaime. Nors kuolą man ant galvos tašyk. Kai artėja tas ryklys, man visai savaime ir išeina. Kelnės pilnos baimės. Ir ne tik baimės… Ir tik strykt stirnaitė pirmyn. Kaip pantera. Tik šmaukšt už gerklės tą kitą mažą ožiuką. Reikalai greitai sutvarkomi. Nes arba aš, arba jis. Liūdna.
Tik nėra kada liūdėti jau tada. Tingėti, svajoti. Tada jau reikia. Ir nemėgstu aš to reikia. Bet kai reikia, tai reikia. O likusį laiką sau strykt pastrykt… Kai pagalvoji. Irgi strategija… O gal ir tas ryklys irgi taip? Sau strykt pastrykt, kol žarna žarną ryt pradeda. Sunku man apsispręsti. Šiandien aš stirnaitė. Na o ryt… Ryt bus matyt… Bet geriau nekišti tai stirnaitei piršto į dantis. Ir po nosimi geriau pirštu jokių „nu nu nu“ nedaryti. Nes nesu tikra, ar nesigaus savaime, kad grybštelsiu. O jei paskui savaime ir gailėsiuosi, jums kas, be piršto paskui…
Na kodėl?! Kodėl? Kodėl negali gyvenimas būti toks, kad jame galėčiau tik kaip stirnaitė… Strykt pastrykt. Strykt pastrykt… Lengvai… Savaime.