Kai pasidaro tikrai labai blogai, juk suprantate, kad negalite niekur pabėgti? Gyvename, lyg eitume keliu. Lyg bėgiais. Nors ne… Aliuzija į kelią ar bėgius yra ne visai teisinga. Jei gyvenime prieisime kelio galą, prieš akis atsivers platūs laukai. Laisvė rinktis. Jei pasibaigs bėgiai, mes lyg traukinys sustosime ir nebegalėsime judėti toliau, bet neprapulsime. Tiesiog stovėsime vietoje. Gyvenimas panašiausias į kopėčias. Jokio stabilumo. Vėjyje siūbuojančios kopėčios į dangų. O mūsų sutikti žmonės – tarsi skersiniai tose kopėčiose. Lyg pakopos. Liūdna. Bet juk visada būna liūdna, kai prieini kelio galą…
Taigi – žmonės yra pakopos. Į vienus mes kimbamės, ant kitų lipame. Ir taip kopiame aukštyn. Į išsvajotas padanges. Kažkada tos pakopos baigiasi. Nėra į ką kibtis, nėra į ką atsiremti. Kopėčios siūbuoja vėjyje. Pro šalį plaukia debesys. Kyla vis didesni vėjo gūsiai ir mes suprantame, kad ankščiau ar vėliau, teks kristi. Neiškabėsime taip ilgai. Siūbuojami vėjo. Jokio smagumo, jokio patogumo, vienas stresas… Štai tada ir prasideda tikrasis kritimas į save. Kai mes paleidžiame tas kopėčias. Tada arba krentame stačia galva žemyn ir susiplojame į blyną. Arba pradedame skristi. Ir skrisdami matome. Matome tai, ką esame susikūrę savo pasaulyje. Matome jį tokį, koks jis yra. Tokį, kuriame norime slėptis nuo pavojų ir gyvenimo sunkumų. Arba tokį, iš kurio norisi bėgti.
Kai pajuntu, kad mano kopėčių skersiniai darosi vis retesni, o vėjas kopėčias siūbuoja vis labiau – tvirčiau įsikimbu, susigūžiu. Tupiu įsikibusi nagais ir ragais į savo kopėčias. Apsiveju paskutines pakopas rankomis ir kojomis. Įsikimbu beveik dantimis. Kol galų gale pasidaro nebeįmanomai, nežmoniškai sunku ir nepatogu taip laikytis. Pradeda tirpti galūnės. Nutirpsta visas kūnas. Nutirpsta smegenys. Ir aš jau nieko nebebijau. Nebijau kristi. Ir tomis nutirpusiomis smegenimis pradedu matyti haliucinacijas ir vaizdinius. Tada atgniaužiu į kumščius suspaustus pirštus, pasileidžiu nuo savo kopėčių. Ir pradedu kristi..
Aš krentu ir krentu, kol plumpteliu ant didžiulio auksaspalvio slibino keteros. Jis neria į debesį. Debesyje aš skęstu. Juk tai ne debesis. Tai maloniai kvepianti rožinė masė. Ji mane laiko saldžiame, tarsi braškinis ledinukas, sirupe. Tokia visa apsalusi leidžiuosi vėstančios ir tįstančios masės virvėmis žemyn. Tarp susipynusių virvių pasijuntu lyg sūpuoklėse, kurios aplipę margaspalviais milžiniškais žiedais. Aplink jas sparneliais plevena didžiulės ryškių spalvų peteliškės. Aš stipriai išsisupu ant savo supynių ir šoku, kaip vaikystėje. Į nežinią, kurios nebijau, nes čia mano susikurtas pasaulis ir jame aš jaučiuosi saugi. Niekas kitas man nesukurs tokio saugumo ir jaukumo. Jokios „pašinus“ į delnus varančių kopėčių pakopos ir jokie skersiniai, kuriais taip sunku lipti.
Sklendžiu savo pasaulyje. Tarp draugiškų auksažvynių slibinų, rožinių debesų ir ryškiaspalvių peteliškių. Aplink nuostabios oro pilys aukštais iliuzijų bokštais. Vėjyje plaikstosi jų didelės jaunatviško maksimalizmo vėliavos. Tos dar neblėstančios jaunystės, kuri vis labiau panašėja į infantilizmą ar suvaikėjimą, vėliavos. O ryškiausiai pačiame zenite šviečia mano saulė. Mano fantazijų žvaigždė. Mano kūryba. Ir niekas jos neužgesins. Nes ji šviečia man pačiai, mano margame klejonių pasaulyje. Ji šiek tiek akina, šiek tiek susuka galvą. Jos šviesa svaigina.
Galva pradeda suktis ir aš praradusi orientaciją į kažką atsimušu. Lengvai. Nestipriai. Debesys amortizuoja. Aš įsikimbu kojomis į tą kažką. Lyg šikšnosparnis kabaliuoju žemyn galva. Vėl įsisiūbuoju ir įsikimbu dar ir rankomis. Apsidairau. Aš vėl ant kopėčių į dangų. Tik dar aukščiau. Apsidairau ir matau horizontus. Snieguotas kalnų viršūnes. Vandenynus. Virš viso šio pasaulio kyla saulė. Šįkart tikra. Tikras pasaulis. Aš atsigavau. Pasirodo, yra dar tų žmonių šalia. Yra į ką įsikibti, atsiremti. Pilna kopėčių aplinkui. Ir aš kažkam kopėčios. Ir nieko tokio. Toks tas tikras gyvenimas. Nors ne, jis juk netikras. Tikras tas kitas, na žinote, kur slibinai ir iliuzijų bokštai. Ir kūrybos saulė. Reikia tik to nepamiršti, kai visos pakopos slysta iš po kojų. O būčiau tiesiog šokusi ir išsiplojusi į blyną.