Kai pabūklai kalba, mūzos tyli. Ar kažkaip panašiai. Šiuo metu sunku kalbėti itin prasmingai apie bet ką, kas nėra mirties ar gyvybės tema.  Sunku kalbėti be gumulo gerklėje. Sunku kalbėti, nes net suvokti sunku, kas vyksta.  Bet kažkas kalba! Randa jėgų kalbėti ir kalba itin prasmingai! Taip prasmingai, kad milijonai žmonių, iki tol buvusių visiškai nesvarbiais, tampa svarbūs! Visa tauta tapo svarbi. Todėl, kad kažkas tarė drąsų ir tvirtą žodį.

Žodis yra labai daug. Kartais žodis yra viskas. Kartais žodis būna Dievas. Juk pradžioje buvo žodis. Ir iš jo viskas atsirado. Ir kalbėti reikia per negaliu, per paskutines jėgas ir per paskutinį jų nebuvimą. Kalbėti sukaupus paskutinę drąsą. Mirčiai į akis. Ir gyvenimui į akis. Tai siaubingai mirčiai. Ir tam baisiam gyvenimui, kad jis pats išsigąstų. Kad jis pasikeistų. Kad jis taptų visiškai kitoks. Ne nykus ir pilkas. Po kažkieno padu ir kažkieno užnugaryje. Kalbėti reikia garsiai. Stovint pirmose gretose. Stovint vienam vidury didžiulio lauko. Vidury baisaus, negyvais kūnais nukloto karo lauko.

Visada sakiau, kad reikia kalbėti. Reikia šaukti. Garsiai. Aš esu! Aš egzistuoju. Aš gyvas. Ir aš gyva. Aš turiu nuomonę. Nešnabždėti oponentui tyliai į ausį. Nesitikėk. Jis vis vien nesupras. Ir nereikia. Lai kiti girdi, ir lai stoja tavo pusėn!

Tik ką pasakyti, kad nebebūtum vienas, bet taptumėte didele ir galinga jėga? Kad tie kiti stotu mūru už tave?  Tos didelės masės, dideli srautai, kurie gali virsti viską griaunančia upe. Mariomis žmonių garsiai skanduojančių tavąją tiesą. Žmonių, stojančių tavo pusėn, griaunančių barikadas, užtvaras ir sienas tarp valstybių. Kaip rasti tą teisingą žodį?

Gaila, bet mūsų nuoširdi nuomonė ne visada duoda norimą rezultatą. Net ne pati nuomonė, o tai, kaip mes ją sugebame perteikti. Mes turime patys suprasti, ką ir kaip kalbame. Ko savo žodžiais siekiame. Ir ar pasieksime. Ir taip. Man dažnai būna, kad aš noriu kalbėti tai, ką noriu. Ir turėti noriu, ką noriu. Tik kalbėdama, ką noriu, turiu visai priešingą rezultatą, negu noriu turėti. Ir labai dažnai net iš tolo nenoriu prisiversti sakyti, ką reikia. Net žinodama, kas bus po to, kai pasakysiu, negaliu kitaip. Sunkiai man sekasi ta primityvioji neurolingvistika. Giliai įkvepiu ir iškvepiu. Pirmai pradžiai reikia išmokti ramiai pakvėpuoti prieš kalbant.

Ir dar. Žodis gali būti gėriui. Ir koks baisus ginklas jis yra blogio rankose! Ir kaip baisu, kai metų metus apgaudinėjamas, tu nebeturi sąmonės suvokti. Tu vaikštantis sąmonę praradęs kūnas, kuris tiesiog yra bejėgis. O gal nuo pat pradžių reikia būti sąmoningu? Nuo pirmos akimirkos stengtis įžvelgti – tiesą ar melą tau kalba. Bet kurioje vietoje mažas ir tyras kūdikis turi pradėti abejoti savo tėvais? Abejoti pasauliu. Žinau tą vietą. Tą sunkią, klaidžią vietą. Kur dūžta iliuzijos ir tu turi atsimerkti plačiai. Turi suvokti, kad metas sukilti prieš pasaulio tvarką, kurią iki šiol tau piršo visi suaugę. Ta sunkių pasirinkimų šalis vadinasi paauglystė.

Gal todėl ji ir turi būti sunki, kad sudaužęs ir sulaužęs viską, kuo iki šiol tikėjai ir ką mylėjai, pamynęs baimę rizikuoti ir suklysti, atrastum iš naujo tikrą tiesą ir gėrį? Jau šioje vietoje mes suaugę ir mes paaugliai turime suprasti, kad be karo nebus taikos. Be senųjų, mums įskiepytų, tradicijų patikrinimo, mes nesusikursime savo tikrų vertybių. Negalime turėti svetimų mums primestų gėrio ir blogio suvokimų. Tokioje visuomenėje, kur paaugliui leidžiama ieškoti ir atrasti, gimsta sveiki piliečiai. Na, čia jei kalbame apie visuomenę.

Ir yra dar tokie, kaip aš, niekaip neužaugantys, amžini paaugliai filosofai. Kurie ištisai kelia klausimus. Ir neranda niekaip į juos atsakymų. Iš kur jie tokie dygsta? Gal tikėję šviesa ir tiesa, bet sugniuždyti netikėtos baisios melo dozės, nes net nesuvokė, kad taip kraupiai galima meluoti? O gal tapę paklaikusiais paranojikais, nes jiems visą gyvenimą melavo? Todėl jie nebetiki niekuo. Nes žino. Melas yra. Melas mus supa. Ir tai yra baisi tiesa. Kad melagingas baisus žodis taip pat turi siaubingą galią. Ir tada tu pradedi abejoti viskuo. Ar man dėl to lengviau ir smagiau gyventi? Tikrai ne. Ar tai yra gerai? Nežinau. Juk ir tuo abejoju!

Bet tikrai žinau, kad žodžius aš labai myliu. Myliu kalbą. Myliu kalbėtis. Myliu bendrauti. Pati matau, kaip laikui bėgant tai tampa vis svarbesniu užsiėmimu. Tiesiog kalbėtis. Su tais, kuriuos mylime. Su tais, su kuriais mums įdomu. Su tais, kurių nuomonė skiriasi nuo mūsų. Todėl galime diskutuoti. Sužinoti kažką naujo, keistis, tobulėti. Labai liūdna, kai žmogus visiškai nebeturi, ką pasakyti. Arba kalba neįdomiai. Po visų gyvenimo darbų, kai kūną judinti vis sunkiau, jaukiai sėdėdamas prie židinio ar tiesiog šalia kito žmogaus. Yra labai gerai, kai galiu jam kažką įdomaus papasakoti. O jis man.

Nes visai pabaigoje juk taip pat būna žodis… Tai, kas įsimenama iš viso mūsų gyvenimo. Paskutiniai žmogaus žodžiai. Tada paskutinis žvilgsnis. Paskutinis atodūsis. Ir akys užsimerkia. Arba yra užmerkiamos. Amžinai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.