Aš ilgai galvojau. Galvojau, galvojau ir dar kartą galvojau… Ir sugalvojau tik tiek. Gyvenimo neapgausi. Nepaimsi iš jo to, kas yra neįmanoma. Galim susikurti šimtus saviapgaulės būdų. Nusiraminimo būdų. Mums palengvės. Patikėsime savo sukurtomis pasakomis. Bet viskas tebebus taip, kaip buvo sugalvota nuo pradžių. Nepataisysi neįmanomų dalykų, kuriems nuo pradžių buvo sugalvota būti sugadintais.
Nepaimsi to, kas tau nepriklauso, nes tai vis vien bus iš tavęs atimta. Pabėgs, išeis, neliks. Labai norisi, kad tie, kurie neturi kojų, jas turėtų. Kad beširdžiai turėtų širdis. Norisi. Ir galime vadinti įvairiais gražiais žodžiais, tai, kas yra negražu. Tik neįgalumas liks neįgalumu. Silpnumas netaps stiprybe, o skurdas turtu. Mes vadinsime tai kitaip, mes guosime save. Tik tiesa liks tiesa, o melas melu.
Aplinkui daug gražaus melo, tik jis vis vien yra melas, kad ir kaip stipriai norėtume juo tikėti. Ir tikime, ir meluojame sau. O melo tiek beprotiškai daug! Ir taip sunku tarp jo kapstytis. Ir mes nebesuprantame. Ar esame paranojikai, ar šizofrenikai? Kas vyksta? Kur tiesa, o kur apgaulė? Nebėra jokių taisyklių, jokių ribų. Ne, viskas dar baisiau. Jos yra, bet kasdien vis kitos.
Vieni bando kautis dantimis, nagais ir ragais, kol visai susivelia. Mele ir tiesoje, kaip musė voratinklyje. O kuo labiau muistomės, tuo labiau voratinklis smaugia. Niekas aplinkui nebesupranta, už ką kovojame. Galų gale patys nebesuprantame.
Kiti sėdi apimti apatijos, nes bijo pajudėti. Lyg pelkėje, nes žengsi žingsnį ir vėl pataikysi ant melo. Ir smigsi, skęsi, uždusi. Bet ir sėdėdami pradedame dusti. Iškvėpuojame visą orą aplink save. Visą tiesą. Ir liekame toje beorėje erdvėje, nes kiek besakytum, kad viskas nesvarbu, kad nėra jokių principų ir jokios tiesios, bet norisi gryno oro gurkšnio. Norisi nors krislelio tikros grynos tiesos. Bet kur ji? Kur tas grynas oras?
Ir aš dūstu. Kažkada galvojau, kad aš kalbėsiu tiesą. Vien tiesą ir jokio melo. Tik pati jaučiu, kad tiesa mane pradeda smaugti lyg tas voratinklis. Nes aš nieko nesuprantu. Žinau tik viena – gyvenimo neapgausi. Nesuvaidinsi. Nepasislėpsi nuo jo. Vienaip ar kitaip bus, kaip turi būti. Nes niekaip nebūti tiesiog negali. Galiu toliau ilgai ilgai galvoti. Nieko nesugalvosiu.