Žvaigždė pasirąžė savo debesų guolyje. Net labai ankstyvą rytą, vos pabudusi, ji atrodė nuostabiai. Nes ji buvo tikra žvaigždė. Ji buvo tokia, kokios tikėjosi visi, kurie iš tolo stebėjo jos švytėjimą. Atrodė ji gerai. Jautėsi dar geriau. Ji dar pasirąžė. Nusibraukė nuo akių sidabrinę garbaną ir apsidairė. Kodėl ji nubudo taip neįprastai anksti? Viskas aplinkui baltai švytėjo. Kaip priklauso. Kaip kasdien. Negalėjo nešvytėti. Net oras mirgėjo skaidria šviesa. Neerzino joks nemalonus ir nereikalingas kvapas. Viskas malonu, gražu ir teisinga. Kaip ir turi būti aplink tikrą žvaigždę. Kol galų gale žvaigždė išgirdo.
Verksmą. Nieko keisto, kad ji nubudo, nes verksmas nebuvo įprastas garsas žvaigždės aplinkoje. Nieko keisto, kad ji jo neišgirdo iš karto vos nubudusi. Kokia ji būtų žvaigždė, jei lengvai girdėtų bet kokį banalų verksmą? Bet verksmas pagaliau buvo išgirstas. Graudus beveik vaikiškas verksmas. Ir, kaip bebūtų keista, žvaigždė taip pat išgirdo pasakojimą.
Undinėlė nebuvo praradusi savo telepatinių gebėjimų. Žvaigždė buvo žvaigždė. Visur ir visada. Undinėlė buvo kaimo balos undinėlė, kuri mokėjo kalbėti mintimis. Tokie buvo šio pasakų pasaulio du personažai. Žvaigždė išgirdo, kaip pamišęs slibinas atvilko vargšą vandens padarą į kosmosą. Kaip puolė prie žvaigždės ir kaip vėl nusvilo savo sparnus. Kaip krito žemyn stačia galva, metęs savo nešulį. Undinėlė pasiliko raudoti vieno iš daugybės kraterių gelmėse.
Žvaigždei suspaudė širdį. Slibinas. Kas gi daugiau. Žvaigždžių aplinkui buvo milijardai. Žmonių, nuo žemės stebinčiu jas pakerėtais žvilgsniais, taip pat buvo milijardai. Ne tiek svarbu, kad žvaigždė buvo ne visai žvaigždė. Net visai ne žvaigždė, o planeta. Koks skirtumas. Ji švytėjo. Ja gėrėjosi. Bet tokių kaip ji buvo daugybė. O slibinų yra mažai. Ir vienam iš jų žvaigždė sugebėjo nudeginti širdį. Tai jis buvo ypatingas. Jis buvo jai vienintelis. Ir nebuvo taip, kad jai jis nerūpėtų. Rūpėjo. Ir net labai. Tik kokia pasaka bebūtų stebuklinga, ji vis vien yra pasaka. Ir net tokią stebuklingą ar net pamišusią pasaką nugali tikrovė. O tikrovėje nuostabios dangaus žvaigždės negali būti kartu su baisiais slibinais. Net jei jos to labai nori. Tai buvo neįmanoma. Ir tai buvo didžiausias, koks tik gali būti, žvaigždės širdies skausmas.
Kaimo balos undinėlė žvaigždę taip pat išgirdo. Ir suprato. Ji pravirko dar graudžiau. Nes ir ji turėjo žemėje savo ilgaplaukį jaunuolį, su kuriuo negalėjo būti. Kuris dabar liko vienišas. Gal net galvoja, kad undinėlė jį paliko. Undinėlė tiesiog kaukė. Ji raudojo garsiai balsu. Na ir dienelė, pagalvojo žvaigždė. Ji ir kaimo balos undinė turėjo bendrų bėdų. Didelių problemų, kurių išspręsti buvo neįmanoma:
– Aš tavęs nugabenti į žemę negaliu. Niekaip. Taip, kaip ir pati negaliu ten patekti. Tu nebūsi su tuo, su kuo nori būti. Ir aš nebūsiu. Niekada. Raudokim neraudojusios. Tik jei tau jis rūpi tiek, kiek man mano padaras, aš galiu palengvinti tavo kančias. Galiu padaryti, kad bent jau jiems būtų gerai.
Žvaigždė-planeta skendėjo nuostabiose žėrinčiose dulkėse. Baltoje tirštoje migloje. Iš tokių pat žvaigždžių dulkių yra sukurtas paukščių takas. Jis jungia įsimylėjusias galaktikas, kurios niekada gyvenime nesusitiks. Iš jų sudaryti mūsų nuostabūs sapnai. Mūsų svajos. Į tokias žvaigždžių dulkes suvystyti atkeliauja į žemę gimdami kūdikiai. Tam, kad pamirštų viską, ką jie matė ir žinojo iki gimimo. Sidabrinės žvaigždžių dulkės. Sidabrinis baltas ūkas. Balta it pienas užmaršties migla.
Slibinas gulėjo urve. Šalia jo raitėsi gyvatė. Jie nenorėjo niekur kišti nosies iš savo namų. Nes urvas buvo apsuptas baltos it pienas miglos. Ji buvo labai nemaloni. O jiems buvo pakankamai gera kartu viduje. Gyvatė buvo patenkinta. Urve su slibinu jai buvo gerai. Slibinai, kurie negali būti su žvaigždėmis, labai tinka gyvatėms. Kažkur gretimai urvo tyvuliuojančiame ežere turškėsi kvailos undinės. Jos kėlė triukšmą ir erzino. Tik jos neberūpėjo nei gyvatei, nei slibinui. Nerūpėjo ir kaimo gyventojams.
Kaimas taip pat buvo paskendęs migloje. Kaimiečiams labai įtartinas atrodė tas iš padangių nusileidęs keistas ūkas. Net žiurkės jo išsigando ir pasitraukė iš kaimo. Koks turi būti pavojingas reiškinys, jei net pačios bėdų ir nelaimių nešėjos žiurkės bėgo nuo jo? Kita vertus, kartu su jomis iš kaimo turėtų pasitraukti ir visos bėdos. Nereikėtų labai liūdėti. Tik ši migla vis tik buvo neįprasta. Keista. Keistai ji atrodė ir ilgaplaukiui jaunuoliui. Jis jos nebijojo, bet ir eiti iš namų niekur neketino. O kur eiti? Link ežero? O ko ten? Jam ir šalia trobos buvo gera ir smagu. Jis buvo jaunas ir visas gyvenimas jam buvo prieš akis. Spės dar visur nueiti.
Per miglą nesimatė net žvaigždžių. O kai užmaršties migla išsisklaidė, jos vėl pažvelgė į žemę. Jos abi – žvaigždė ir undinė. Ten, po žvaigždėtu dangumi, virš ežero sklendė didelis ir ramus slibinas, o ežero pakrante smagiai žingsniavo jaunuolis. Jie vienas kito nebijojo, vienas kitam nerūpėjo. Nuo tos akimirkos, kai į žemę nusileido balta, prisiminimus žudanti migla, jiems apskritai nelabai kas rūpėjo. Bent jau tikrai ne kažkokios žvaigždės ar undinės, kurių jie visai nebeprisiminė…