Filosofe todėl ir yra filosofė, nes ji aiškiai nežino, kaip yra ir kaip turi būti. Taip, tai labai laisvas filosofės termino interpretavimas, bet ši filosofė yra tokia. Nors paprastame paprastų žmonių gyvenime ji yra ypatingai paprastas ir neišsiskiriantis žmogus, tačiau kosminėje iliuzijų, svajonių ir pamąstymų erdvėje ji yra filosofė. Todėl moralų ir išvadų jos tekstuose tikėtis nevertėtų.
Kam norisi paprastumo, šį kartą galiu pasiūlyti istoriją apie, šiaip, moterį, kuri taip pat labai dažnai nežino, kaip turi būti. Ne filosofę. Moterį, gyvenančią pasaulyje, kur taisykles kiekvienas kuria taip, kaip jam patogu. Kur net įstatymus gali interpretuoti, kaip išeina, nes štai poįstatyminiai aktai, o štai neaptartos situacijos, įvairios išlygos, kolizijos ir panašūs nesusipratimai. Reikia kiekvieną savo žingsnį akylai stebėti. O čia basutės.
Taip, istorija apie vaikiškas basutes. Tos moters gyvenime yra vaikų. Moteris turi šeimą, kartais keliauja. Ir moteris kartą sugalvoja nupirkti savo vaikui kelionei naujas basutes. Moteris nekenčia didelių prekybos centrų, nes ta moteris, na, švelniai tariant, truputį keistoka. Nemėgsta ir tiek. Taip jau nutinka, kad gyvenimas ją kažkokiu būdu kartą (įsivaizduokite, ji gyvena didmiestyje, bet tai nutinka tik kartą per visą gyvenimą), nuveda į patį didžiausią jos miesto ir visos šalies prekybos centrą ir ji būdama tokia, bent tam kartui, nebloga mama, nusprendžia – kur geriau, nei čia, pirkti tas vaikiškas basutes. Taip ir padaro. O basutės ima ir atsilupa. Kelionėje. Po kelių dienų. Kitų basučių nėra. Moteris, šiaip, taupi, neišlaidauja naujoms basutėms. Ji visą kelionę praleidžia su vaiku, kuris yra apsiavęs suplyšusiomis basutėmis. Moteris parvažiuoja. Nusigauna į savo nekenčiamą prekybos centrą. Kas jau yra žygdarbis ir nemalonumas viename. Ji yra baili, nežino dažnai, kaip turi būti. Ji linkusi abejoti, linkusi suprasti įvairias tiesas, linkusi pateisinti ir pasiduoti. Tačiau šį kartą prekybos centre ji… iškelia skandalą. Tiksliau, pradžiai ji atiduoda pardavėjai basutes, nėra praėję nei dviejų savaičių nuo pirkimo. Pardavėja prekę privalo priimti, tačiau ji bando ginčytis – basutės nešiotos. Ir tada moteris pratrūksta – taip, nešiotos, nes ji kartą gyvenime pirko basutes vaikui jos nekenčiamame didžiuliame prekybos centre, ji tikėjosi, kad ji gaus pačią geriausią prekę, ji važiavo su savo mylimu vaiku į kelionę, kur visą savaitę vaikas turėjo vaikščioti suplyšusiomis naujomis basutėmis! Moteriškė paėmė pinigus. Ji neėmė kitų siūlomų basučių, nors suprato, kad vėl reikės ieškoti naujų. Ji žinojo – taip, kaip jai atsitiko kelionėje, neturėjo ir negalėjo būti. Ji buvo labai užtikrinta, ji neabejojo nei sekundės, ji drąsiai reikalavo savo.
Kvailoka istorija? Gal. Bet tai istorija apie jausmą, kai tu tikrai žinai, kaip turi ar neturi būti. Nesvarbu kiti niuansai. Nesvarbu, kad galima buvo kelionėje nusipirkti naujas, dar geresnes ir pigias basutes. Galima buvo šių basučių nedėvėti. Ieškoti išeities. Tai nesvarbu. Žmogus neprivalo ieškoti būdų, kaip išspręsti problemas tų, kurie jam patys sukėlė problemų. Basutės antrą avėjimo dieną neturi atsilupti. Pinigai už nekokybišką prekę per dvi savaites turi būti gražinti. Taškas. Geras užtikrintumo jausmas, kai tikrai žinai, kaip neturi ir kaip turi būti. Tau gali į akis šaukti, gali gražiai maldauti ar meluoti. Gali kaltinti. Tačiau yra atvejų, kai tikrai žinai – taip neturi būti. Tada gali kovoti. Tada kova suteikia malonumą.
Filosofei retai būna taip, kaip tai moteriškei. Va taip, kad tikrai žinai – taip neturi būti. Gal atvejų, kuriuose filosofė patiria neteisybę būna daug, bet jausmas, kad nėra jokių išlygų, būna retai. Toks nežmoniškai geras užtikrintumo jausmas. Jausmas, kad esi teisus ir gali kovoti. Gali laimėti.