Tas mano gyvenimas, kaip šuo, išvestas už pavadžio į lauką pasivaikščioti. Aš lyg ir laikau jį už to pavadžio, bet kur tau! Niekada nežinau, koks stebuklas kiškio pavidalu iššoks iš už kampo. Kokia nelaimė, kaip juoda katė perbėgs kelią. O mano gyvenimas, kaip šuo, nusitemps mane pavymui. Niekada negaliu pasakyti: nuo dabar tikrai bus taip arba kitaip. Nuo dabar gyvensiu ramiai…
Nes nuo tada jie gyveno ilgai ir laimingai. Pabaiga. Visomis kalbomis visur ir visada tas pats. Nes visi žmonės laimingi vienodai, tik nelaimė pas visus ateina skirtingai. Visos pasakos visais laikais baigdavosi maždaug taip. Arba išskirtiniais atvejais, kaip pas Haufą ar Anderseną – liūdnai arba baisiai, bet aiškiai. O dabartiniai filmai? Viskas, kas buvo iki šiol, pasidarė nuobodu. Gerai – neįdomu, blogai – neįdomu, baisiai – neįdomu. Viskas nebeįdomu. Todėl dažnai, koks bebūtų įdomus filmas ar serialas, jis baigiasi nesuprasi kaip. Dažnai irgi, man asmeniškai, neįdomiai. Įdomu, kol žiūri. Baigiasi ir nebeįdomu. O ko aš, kita vertus, tikiuosi? Ko galima tikėtis ne tik iš filmų, bet ir iš paties gyvenimo? Įdomu juk tol, kol gyveni. Žinoma, ir gyventi galima neįdomiai, bet pabaiga tai jau tikrai įdomi nebus.
Ir štai, kuo ilgiau aš gyvenu, tuo mano gyvenimas man atrodo kaip vis įdomesnis filmas. Ne todėl, kad jis visiems aplinkui būtų baisiai įdomus. Tik todėl, kad pati žiūriu savo gyvenimą kaip filmą, kuriame, žinokite, vis kažkas netikėto atsitinka. Atsitinka keisti ir juokingi dalykai, kurie nustebina mane pačią. Galima būtų juos net pavadinti nuotykiais. Galvočiau, kad kažkas iš kažkur anapus suprojektuoja tokias situacijas. Tik kad dažnai tos situacijos yra nieko nesakančios. Tiesiog keistos savaime. Juokingos ir tiek. O gal aš nemoku jų skaityti? Suprasti jų reikšmės? Štai ir stebiu pati tą savo gyvenimą lyg filmą. Nuo mažų smulkmenų iki didelių įvykių.
Kas mane gerai pažįsta, nesistebi tomis komiškomis situacijomis. Žmogus, kuriam dažniausiai tenka su tuo susidurti, net nemėgsta komedijų apie tokias, na žinote, mielas moterytes, kurios vis įkliūna į istorijas ir pridaro nesąmonių. Visi juokiasi. O jis sėdi už galvos susiėmęs ir tik linguoja pirmyn atgal kartodamas: ar jums tai juokinga? Jūs nesuprantate, iš ko juokiatės. Jam tai kasdienybė. Jo ir mano ne visada lengvas, bet įdomus gyvenimas.
Žinau, jei nieko neplanuoji, tai vadinasi, sutinki su tuo, kas vyksta aplink tave. Jei nieko nedarai ir žinai, kuo viskas gali baigtis, vadinasi sutinki su tuo, kas bus. Vadinasi darai viską, kad taip būtų, nieko nedarydamas. Vadinasi, aš sutinku su viskuo, kas vyksta ir vyks mano gyvenime. Kartais nesibaigiančios istorijos mane pačią pradeda varginti. Kartais aš vis dar nusistebiu, kad net nesuplanuosi norėdamas tokio scenarijaus, kartais viskas baigiasi taip gerai, kad nebūčiau pati sugalvojusi. Kartais, žinoma, viskas galėtų būti žymiai geriau, jeigu būčiau pasistengusi. Tik aš juk iki galo nežinau, kas būtų, jeigu būtų.
Yra anekdotas apie paukščiuką, kuris skrenda, sušąla ir nukrenta, ateina karvė ir jį apkakoja, paukštis sušyla ir pradeda čiulbėti. Ėjęs pro šalį katinas, išgirsta paukščiuko giesmeles, išsitraukia jį iš to mėšlo ir suėda. O moralas toks: ne kiekvienas, kuris mus apšika yra mūsų priešas, ne kiekvienas, kuris iš šūdo ištraukia, yra draugas. Na, o jeigu jau sėdi šūde, sėdėk tyliai. Ką norima tuo pasakyti? Aš iki galo nesuprantu šios pamokančios istorijos. Išskyrus, kad reikia sėdėti tyliai, jei sėdi, kur nereikia. Bet apie tuos priešus ir draugus… Gal tai, kad niekada negalime žinoti, kas yra mūsų priešas, kas draugas? Kad nematydami viso paveikslo, negalime spręsti apie žmogų. Jei žmogus daro mums gera, ar tikrai jis geras žmogus ir ko jis nori tai darydamas? Atvirai kalbant, lyg ir nėra labai svarbu. Daro ir daro sau. Tik noriu pasakyti, kad mes dažnai visiškai nieko nežinome, darome kažkokias išvadas, susidarome nuomonę ir planuojame, visiškai nesuvokdami bendro paveikslo. Viso konteksto. Niekada nieko negali žinoti. Niekada.
Ir tas mano gyvenimas, kaip šuo, vis tempia mane per nuotykių krūmynus. Galiausiai išbėgame į saulėtą laimės pievą, kvepiančią džiaugsmo žemuogėmis. Tik šuo, neleisdamas atsipeikėti, bėga tolyn. Nesustodamas pūkšteli į ledinį išbandymų ežero vandenį. O aš tik bėgu paskui, jau plaukiu įsikibusi, išbrendu į krantą. Po šiai dienai vis dar išbrendu. Nespėju dairytis, kas vyksta aplink ir kaip keičiasi vaizdai, bėgu įsikibus… Kartais šuo prigula, šalia suplukus prigulu ir aš. Netrukus pasidaro nuobodu. Bet aš labai klydau, kad nesiilsėjau ramybės pavėsyje, nes šuo, pamatęs iliuzijos bebrą upelyje ar stabilumo briedį už krūmo, vėl pašoka ir nusitempia mane už pavadžio tolyn. O juk tai aš jį išvedžiau pasivaikščioti, ne jis mane… Juk tai mano šuo. Tai mano gyvenimas. Tartum šuo.