Filosofės pasaulyje gyventi nėra lengva. Čia gyventi net labai sunku. Pasaulis mano galvoje visiškai nesusijęs su tuo, kas vyksta aplinkui. Džiunglės neišbrendamos tas mano pasaulis. Jame ūbauja šmėklos ir sukasi vėjo malūnai. Kapinės su jūra gedulingų, o gal geidulingų žvakučių. Čia pat linksmai skambantys Kalėdų varpeliai ir gaudžiantys apleistų bažnyčių varpai. Jame nuolatos vyksta kovos. Pagrindinė kova – tarp gėrio jėgų ir blogio slibinų. Apie tokį gyvenimą tikrai galėčiau sukurti daugybę pasakų. Kokie tik personažai manęs neaplanko. Kai kurie kartais išeina pasivaikščioti į Filosofės puslapį, kai kurie dar tūno viduje neišleisti. Gal kažkam tas mano pasaulis pasirodytų labai net paprastas ir nuobodus. Bet juk tai mano pasaulis. Mano personažai – mano slibinai, nykštukai ir elfai. Mano džiaugsmai, laimės ir nesusipratimai. Mano godulys, tinginystė ir neapykanta.
Nesvarbu su kuo lyginčiau save, o jei ir nelyginčiau, manau, kad esu žiaurus, tingus ir godus žmogus. Gal kitiems mano godumo ir žiaurumo sąvoka visiškai neatitinka realybės. Jie turi savo mastelius, o aš savo. Tik kalbant apie godumą, manau, kad šis slibinas yra ypatinga ne tik mano, bet visos žmonijos rykštė. Mums niekada negana. Tikrai. Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, bet jei jau pradedi turėti, labai sunku sustoti. Nekalbu būtinai apie turėjimą materialių dalykų. Kartais esame godūs nieko neturėjimo, nieko neveikimo ir nebuvimo niekur. Man, tarkim, niekada negana pripažinimo.
Aš užaugau pasaulyje, kur negalima buvo sakyti – kodėl tu manęs nemyli ir tikėtis atsakymo, kad, žinoma, myliu. Man atsakydavo – tiesiog nėra už ką. Tame pasaulyje meilę reikėjo užsitarnauti. O man neišeidavo. Man buvo sakoma – tu nori, kad tave mylėtų besąlygiškai. Tai bent keistenybė! Tai buvo sakoma su giliu atodūsiu, kaip apie nesuvokiamą nesusipratimą. Tai štai. Po šiai dienai noriu, kad mane mylėtų besąlygiškai. Ir po šiai dienai, mano šitam norui nėra ribų. Visur ir visada aš ieškau pritarimo ir įrodymo, kad esu priimtina. Neišmylėto vaiko sindromas. Sunku. Sunku, nes man turite įrodyti, kad nesate briedžiai. Tai reiškia, kad tie, kas tikrai mane myli, nuolatos gyvena egzamino režimu. Aš, tarytum, nuolatos sugalvoju, kaip apsisunkinti sau ir tiems, kuriems esu brangi, gyvenimus. Kad jie vėl ir vėl turėtų progą man įrodyti – mylim tave. Myliu tave. Nes tų mylinčių, atvirai pasakius, ne tiek jau ir daug. Štai toks tas mano godumo slibinas.
Man norisi vis naujų standartų. Vis karštesnės meilės, nuolankesnio atsidavimo, įdomesnių žmonių, didesnio populiarumo. Nieko negaliu sau padaryti – kuo daugiau turiu, tuo labiau man negana. Negana įspūdžių, negana pagyrų, dėmesio ir meilės. Suvokiu tai, kai atsigręžiu atgal. Matau, kad šiai dienai mano gyvenimas tik gerėja. Kas stebino vakar ir atrodė siekiamybė, šiandien nebedžiugina. Priimu tai, kaip kasdienybę. Noriu daugiau.
Nuolatos yra ko siekti. Visuomet. Amžinai. Niekada nebus taip, kad mes nematysime priešais save kažkieno uodegos. Visada būsime kažkieno užpakalyje. Ir visada bus nenusakomai gera kažką pralenkti, tiesiog palypėti laipteliu aukščiau. Tai tarsi narkotikas. Ko beturėtum ir kiek beturėtum, visada norėsis dar to narkotiko, dar vienos pergalės jausmo, dar vieno kažkieno susižavėjimo šūksnio. Dar didesnės laisvės, dar didesnių nuopelnų. Visko, ką vertiname ir nuo ko esame priklausomi. Mums visko visada bus mažai. Alkis užprogramuotas. Nesuprasime tų, kurie nori, siekia, kovoja ir miršta dėl kitų vertybių, bet patys godžiai sieksime savo. Ir dar kartą nusivilsime savimi, nes esame ne pačioje viršūnėje, o tik šalia jos. O viršūnė tik miražas, o godumas tai slibinas, kurio neįmanoma nugalėti, nes jį tik šeriame, bet nenuodijame, nes jis suryja viską, ką pasiūlai ir nori dar.
Kiekvienas turime savo pasaulį. Esu tikra, jį taip pat aplanko godumo slibinas. Nesate jo matę? Matyt, jis toks švytintis, kad net apakino jus. Gal turi šviečiančią aureolę, kuri jums atrodo lyg šventas šventų dalykų troškimas. Aureolė šviečia į akis, jaučiatės šventi. Jūsų džiunglės nuo to ne tokios tamsios, gal lengviau išbrendamos. Kai šviesu, visada viskas aiškiau. Svarbu – ne per šviesu, kad neapaktumėme tuose savo pasauliuose su savais stebuklais, pasakų geraisiais ir blogaisiais veikėjais. Gedulingomis ir geidulingomis žvakutėmis. Su savo slibinais…