Aš apsisprendžiau. Esu beviltiška optimistė. Iš tų optimistų, kurie visada prieštarauja pesimistams: bičiuliai, tikrai dar nėra taip blogai! Patikėkit. Bus kažkada dar žyyymiai blogiau. Štai šio aiškaus suvokimo vedina, aš ir skatinu visada stengtis gyventi šia diena. Ją išgyventi, o tada jau galvoti, kas bus rytoj. Dar aš esu iš tų, kurie paprastai neturi aiškaus plano. Nes rytdiena pasirūpins savimi. Nemanau, kad viskas būtinai turi būti brangu, sunku ir per kančią. Nemanau, kad laimės reikia ieškoti būtinai ilgai ir nuobodžiai. Ir ne tikėjimas, ir net ne meilė yra mano geriausias draugas. Mano geriausias draugas ir gyvenimo pakeleivis yra panelė Viltis. Bet… Yra toks vienas bet…
Kolegos optimistai, mes juk suprantame, kad kai kurių dalykų niekada neturėsime, kad ir kaip norėtume, kad ir kaip tikėtume ar viltumės. Neturėsime ir nepatirsime, nes neįmanoma jų patirti. Jie prieštarauja vieni kitiems. Jie negali egzistuoti dėl vienas kito kaltės. Gėlo vandens upių nelieka joms susidūrus su vandenynu. Patekėjus ryškiai saulei, žvaigždės nublanksta ir nelieka vaiskios mėnesienos. Neįmanoma kovoti dviejų priešingų stovyklų kariaunose ir nepralaimėti. Jei gyvename vienkiemyje, jis nebus patogiame miesto centre. Nebūna saugaus gyvenimo ir kvapą gniaužiančių nuotykių viename. Neįmanoma būti ir baltu, ir juodu. Na, pripažinkite – neįmanoma. Būsi arba toks, arba toks. Arba laikas, arba pinigai. Neįmanoma būti aistringu ir santūriu, uždaru ir atviru, vienu metu veikti pagal planą ir ekspromtu. Jei kažką pamilstame, nebepriklausome sau. Neįmanoma būti mylinčiu ir nepažeidžiamu. Viskas, ką beprotiškai mylime, daro mus beprotiškai pažeidžiamais. Arba meilė ir auka, arba nepriklausomybė ir vienatvė. Ir aš nekalbu dabar apie tai, kad jei meilė ir auka, tai būtinai ne vienatvė. Dabar apie kitką.
Sako, galima mylėti vienu metu du žmones. Negalima. Mažiausiai vienas iš jų gaus kažką kitą, bet ne meilę. Nes jei nori išlošti milijoną, turi statyti milijoną. Turi atiduoti viską. Nemylėsi dviejų, ir neturėsi dviejų vienu metu. Vieno teks atsisakyti. O ir vieną mylėdami, negalime turėti tik jo geriausią dalį, o blogųjų savybių neimti. Gauname viską urmu. Arba turime žmogų visą, koks jis yra, arba neturime visai.
Pirkti ir pasitaupyti vienu metu negali. Brangiausių dalykų neįmanoma įsigyti už dyką. Niekaip. Jei jau pradedi imti, turi žinoti, kad vieną dieną vis vien reikės sumokėti. Dažniausiai brangiai. Kitaip net nesiartink geriau. Nori ilgai gyventi – susitaikyk su senatve. Nenori pasenti? Na, čia jau suprantate patys, kokia alternatyva… Lošiame. Ir jau gimdami, mes išlošiame gyvenimą, bet prie jo gauname ir mirtį. Negimsi – nemirsi, nemylėsi – nebūsi įskaudintas, neloši- nelaimėsi, mažai statysi – daug negausi. Visada ir visur turime pasirinkti.
Ir štai aš, žmogus, kurio požiūris į gyvenimą yra lengvas, ir mano draugė panelė Viltis sėdime prie kortų stalelio. Ir suprantame, kad šiame kortų žaidime, pralošiame. Pralošiame beviltiškai. Mano draugė atsistoja, lengvai mosteli ranka ir dingsta. Mes liekame dviese – aš ir jis. Ponas Beviltiškumas. Jis man sako, šypsodamas į savo siaurą ūsą ir išpūsdamas cigaro dūmą: „Net nesitikėk laimėti, tai beviltiška”. Jis geranoriškas, tas Beviltiškumas, jis neatima visko, jis tiesiog neduoda abiejų. Jis neliepia mirti iš karto, jis leidžia pagyventi. Jis tik išveja viltį turėti vieną ir neprarasti kito. Kuo greičiau su tuo susitaikai, tuo smagiau sėdėti prie kortų stalelio ir gurkšnoti kažką gintaro spalvos iš krištolinių stiklų. Sėdime sukėlę koją ant kojos abu. Jis užmetęs kairę ant dešinės, aš – dešinę ant kairės. Sėdime sau ramiai susitaikę – aš ir mano beviltiškumas. Mes ramūs, tarp mūsų taikus susitarimas. Kitaip vis vien nebus.
Aš galiu nors kaukti, kaip vilkas prieš mėnulį, iš to beviltiškumo. Niekas nesako, kad nekaukiu kartais. Pakaukiu, susiimu. Juk aš optimistė! Tada galvoju, kaip suktis toliau. Iš patirties žinau, kad kartais gali „nuskilti” ir už dyką aklai vištai grūdas. Nemėgstu daug investuoti. Todėl bandau ginčytis, bandau ieškoti argumentų apie išimtis. Ponas Beviltiškumas mandagiai primena, kad išimtis tik patvirtina taisyklę. Ir galų gale nukerta savo kiečiausiu argumentu – tu negali būti dvejose galaktikose vienu metu. Esi arba Andromedos ūke, arba Paukščių take. Ir taškas. Tyliai mąstau. Ir švysteli geniali mintis! Bet juk Andromedos ūkas vieną dieną susilies su Paukščių taku! Mokslinis faktas. Rimtai. Ponas Beviltiškumas šį kartą pasižiūri į mane labai įdėmiai. Jis pavargo ginčytis. Ok, sako jis, tai dabar lauk, kad susilietų tos galaktikos. Luktelk vos vos, o kai tai įvyks, bus, kaip tu nori. Tu juk tikrai beviltiška… optimistė…
Super…!!! faina…!!!!