Vieną kartą aš pavargau

O vieną kartą aš pavargau. Pavargau bandyti užkariauti pasaulį. Vytis, pralenkti, tapti nepavejama ir nepasiekiama. Nusibodo beviltiškas amžinas lėkimas, bėgimas ar plaukimas su kliūtimis. Baltų burių regata, kurios nebekontroliuoju. Ją kontroliuoja laisvas vėjas. Nieko nebesugalvoju. Neįdomu niekas. Nenoriu kartotis, bet matau, kad kartojuosi. Nenoriu prieštarauti pati sau, bet matau, kad prieštarauju. Nenoriu daryti klaidų, bet jas darau. Ir gyvenimo, ir gramatines.
Noriu į viską numoti ranka ir nebedaryti išvis nieko. Nenoriu kovos. Nenoriu lenktynių. Kam? Nes taip daro daugelis? Demokratija yra daugumos diktatūra mažumai. Kas gerai daugumai, gali būti blogai individui. Tik būti individais mes jau nebeturime galimybės. Visur ir visada mes esame tik kažko didelio ir amžino ar mažo ir laikino dalis. Taip reikia, taip turi būti, tokios taisyklės. Nusibodo būti sunkumų ir pastangų kalėjime. Mūsų sukurtų stereotipų, tradicijų, nuostatų kalėjime. Įstatymų kalėjime, įsakymų kalėjime, valstybių kalėjime, tautų kalėjime, šeimų kalėjime. Lyčių kalėjime. Amžiaus kalėjime. Nes per jauni, nes per seni. Kalbos, kuri yra nesusipratimų šaltinis, kalėjime. Savo kūno kalėjime, savo minčių kalėjime.
Pasisiuskit. Nenoriu gyventi pagal taisykles. Noriu savaip. Šiandien vienaip. Rytoj kitaip. Ir kuo labiau stengsitės mane įrėminti, tuo labiau aš būsiu paveikslas, kuris laužo rėmus. Kuo labiau mane spausite prie grindinio, tuo labiau aš nuo jo atšoksiu kaip tas kamuolys, kurį stipriai trenkia į žemę. Nulėksiu ir išdaušiu lango stiklą. Bažnyčios vitražą. Skrisiu tiesiai Dievui į langus. Į atvirą kosmosą.
Noriu tame savo kosmose užsimerkti, atitrūkti ir sklęsti virš visko. Žiūrėti į viską atsiribojus, iš aukštai. Kad viskas vyktų lengvai. Suprantu, kad lengvumas yra antras laimės vardas. Laimė nebūna sunki. Tą akimirka, kai esame laimingi, mums lengva. Jau lengva, dar lengva, vėl lengva. Kai lengva, tai tikrai yra laimė. Nenoriu dramų ir didelių aistrų. Noriu, kad būtų lengva. Ar galiu pasiekti tikslą lengvai? Koks didelis džiaugsmas būti lengvai laiminga! Mano taisyklė – nieko nedarymo, nieko nereikia, nieko neprivalau taisyklė. Lengvo gyvenimo taisyklė.
Nusiraminu ir nieko nedarau. Jau atrodo, kad gyvenimas tapo lengvas, be klaidų, nes nėra taisyklių, kurių sulaužymas mano kosmose reikštų klaidą. Sklendžiu virš visko tarp žvaigždžių. Kol suprantu, kad iš tiesų plaukiu vandeniu tarp jų atspindžių. Baltas veidas tarp baltų žvaigždžių juodame vandenyje. Juodoje naktyje. Upė teka, aš plaukiu jos tėkmėje. Pasroviui. Povandeninės srovės sprendžia už mane. Jos valdo mane. Užkliūnu už nuvirtusio po vandeniu medžio. Jo juodos šakos banguoja kartu su srove, sukuria kliūtį. Sūkurys pagauna. Suprantu, kad pats nieko nedarymas jau yra klaida! Aš vėl suklydau. Sukuosi klaidų sūkuryje. Atsipeikėju ir išsiveržiu. Plaukiu prieš srovę. Srovė sugriebia ir vėl apsuka. Gyvenimas meta man iššūkį. Gal tai, kas man atrodo nenusakomai blogai yra tik dar viena galimybė? Juk nebūna taikos be karo. Paradoksas. Aplink vieni paradoksai. Gyvenimas yra paradoksalus. Jis pats yra paradoksas. Prieštaravimas pačiam sau. Prieštaravimų, pasikartojimų, klaidų ir poilsio nuo jų jūra, į kurią teka mano žvaigždėto dangaus juoda upė.
Poilsis baigėsi. Giliai įkvepiu ir pakylu naujam šuoliui. Pašoku ir vėl skrendu. O gal plaukiu. Vėl dalyvauju baltų burių regatoje ir vis man nutinka tas „vieną kartą”. Vėl kartojuosi. Vadinasi esu ištikima sau, vadinasi, vis dar jaučiu tą patį, galvoju taip pat, niekam nemeluoju. Prieštarauju pati sau – vadinasi, keičiuosi, vadinasi, darausi įdomesnė, vadinasi, atrandu, suprantu ir nesustoju. Klystu, darau gramatines ir, ne tik, klaidas. Vadinasi, tiesiog gyvenu.