Mane visą gyvenimą persekioja kažkoks nesuprantamas savigriovos instinktas. Periodiškai, kaip gyvatė, noriu pasikeisti skūrą. Man tarytum pradeda niežėti po ja. Kita vertus, aš ir šiaip nelabai tą skūrą turiu. Ji lyg ir atsiranda per metų metus trinantis po šį dulkiną pasaulį, bet nelabai stora, lengvai praduriama, o kur tu ją storą užsiauginsi, jei vis susigalvoji ir iš tos plonytės išsinerti.
Mes gimstame be jokių skūrelių. Mažučiai, plikučiai, minkšti ir pažeidžiami. Tada tėvai pradeda mus vynioti. Į palutes, vystyklėlius, skūreles, odeles ir kailiukus. Jie nori mus apsaugoti. Normalu. Jei nėra tėvų, atšiauri aplinka dar greičiau užmaukšlina šarvus. Šarvus, kurie turi apsaugoti mūsų pagrindinį organą. Širdį. Ir taip mes minkštakūniai, kaip tie moliuskai, plikos karštos plakančios širdys, būname sudėti į mus saugančias dėžutes. Kaip tie vėžiai atsiskyrėliai. Atsiskyrę, užsidarę savo aplinkoje ir sulindę į nepatogius kiautus. Svetimų mums sukurtus šarvus. Nieko keisto, kad atėjus paauglystei, tie kiautai pradeda klaikiai veržti. Veržia visas pasaulis. Jis svetimas, nesuprantamas, neteisingas. Neteisingos visos taisyklės. Jie visi, kurie kišo mus į kiautus, jie visi tampa apgavikais. Arba kvailiais. Nes jie nežino, kas yra teisinga. Jie nežino, kaip turi būti, kaip reikia gyventi. O mes žinome. Ir lendame iš savo kiautų kaip išmanydami drastiškiau. Plėšiame juos nuo savęs su mėsa ir krauju. Aplinkiniai pašiurpsta, viskas nutaškoma mūsų krauju ir ašaromis. Arba neriamės tyliai, pro sukąstus dantis, savo skausmą nurydami, bet neriamės. Nenorime svetimų kiautų. Norime savo tvirtos odos. Tik jos nėra. Ją reikia užsiauginti. Reikia dar daug pamatyti, patirti, suprasti. Pasidaryti išvadas. Nuo to mūsų odos tvirtumas ir priklausys. Ar ji bus saikingai stora, ar nepraduriama lyg dramblio, ar išvis jos taip ir neužsiauginsime.
Lupausi ir aš tokią skūrą maždaug šešiolikos. Likau kaip persiko vaisius. Minkštutė, tik su kaulu viduje. Su stuburu. Štai stuburas yra visada. Stuburą ir pačią savo šerdį, ir savastį mes atsinešame į šį pasaulį su ta akimirka, kai jame pradedame būti. Tik pačios tos savasties dar ilgai ieškome savy. Gal gerai būtų, kad aplinka nuo gimimo daugiau investuotų į mūsų stuburą ir savasties ieškojimą, ne šarvų kūrimą. O mano stuburas, matyt, toks pats, kaip tos gyvatės. Jis tvirtas ir laiko mane, bet ir padeda rangytis. Kažkaip šiame gyvenime be odos vis išsirangau. Neturiu tvirtų lokio galūnių, krokodilo ar liūto žandikaulio. Net eiklių žirgo kojų, kad pabėgčiau, neturiu. Kaip dramblys per gyvenimą eiti irgi nemoku. Kažkaip išsirangau ir tiek. Ir skūrą periodiškai keisti noriu. Nes peršti po ta skūra viską. Visą vidų. Raumenis ir smegenis. Tikriausiai tas stuburas tvirtėja ir ilgėja. Nebetelpa skūroje.
Sako, metai atneša išmintį. Labai sąlyginis dalykas. Juk visi žinome, kad ne laikas kažką keičia, keičia patirtis, kurią sukaupiame per tą laiką. Statistiškai, ilgiau išgyvenęs žmogus turėtų būti išmintingesnis. Tik kad ilgiau išgyvenęs, tai dar nereiškia, daugiau patyręs. Ir dar, žiūrint, ko patyręs. Matyt, ateina laikas, kai mano skūra nebeatlaiko mano patirties. Sunku joje būti. Norisi išsinerti kaip paauglystėje staugiant ant viso pasaulio. Žinau, tada viską sugriausiu. Nebe paauglystė. Reikia santūriau. Protingai. Iki paauglystės ne kažką buvau ir sukaupusi. Išsinėriau, palikau ir nusirangiau toliau. Keičiau dar kartą būdama vyresnė. Tada daug visko ištaškiau, išmėčiau, išgrioviau. Nei akimirkos dėl to nesigailėjau ir nesigailiu. Širdis ir stuburas liko apsaugoti. Tai, kas svarbiausia, liko su manimi. Tada tik atradau.
Ir štai dabar vėl… Norisi išsigryninti. Atrasti pačiai save, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų. Nebūtinai visiems pranešti, deklaruoti ir visus informuoti. Tik sau patiems, kartais būna, norisi pasakyti tiesą į akis. Suprasti ir įsivardinti. Atsistoti pačiam prieš save ir turėti akistatą su savimi. Daugybė veidrodžio atspindžių juoko kambaryje, kuris vadinasi gyvenimu, daugybė įvaizdžių. Kuris iš jų yra tikrasis tu? Juk skūra, tai įvaizdis ir kartais jis jau labai nebeatitinka to, kas esame iš tikrųjų. Kartais užaugame daug daugiau, negu mūsų įvaizdis. Negu mūsų skūra.
Man nuo tos akistatos pačiai su savimi kol kas gera. Gera su savimi susitikti, gera susitaikyti. Nes gyventi reikės pirmiausia su savimi pačia. Be jokių tarpinių, be jokios sudulkėjusios skūros. Tik aš ir aš diena dienon iki pačios paskutinės akimirkos. Su tokia savimi, kokią spėjau pažinti, su kuria spėjau susitaikyti, o gal su tokia, nuo kurios baisu, kuri tik viską griauna. Griauna viską, kas pačios iki šiol sukurta ir pastatyta.
Ir taip visą gyvenimą mane persekioja kažkoks nesuprantamas savigriovos instinktas. Periodiškai kaip gyvatė noriu pasikeisti skūrą…