Mane dažnai kankina blogos nuojautos. Būna, naktį pabundu išpilta šalto prakaito, širdis daužosi kaip paklaikusi. Kažkas bus. Kažkas negero. O vieną kartą mačiau vidury miesto vidury judrios gatvės sutraiškytą žiurkę. Važiavau pro šalį, sustojau kamštyje ir pamačiau. Tarp daugybės mašinų, būtent man už lango, iš paties ryto. Tada pagalvojau vėl – kažkas bus. O kartais užplūsta tas nenusakomas kosminis ilgesys. Be priežasties. Liūdesys, sielvartas, melancholija. Ypač per lietų. Arba rudenį. Rudenį per lietų. Arba ryte, ne mieste, kai klykia gervės, o aplinkui rūkas. Nesuprantamas nesuprantamų dalykų ilgesys.
Dažnai bijau tikėti, kad bloga padėtis pasibaigs gerai. Bijau sakyti, kad kažką darysiu po kažkurio laiko, nes, o jeigu prisikalbėsiu ir įvyks kažkas ne taip? Būna, kad ir įvyksta tas, arba anas. Bet žinote ką? Dar dažniau mano nuojauta mane apgauna. Dažniausiai aš linkusi pergyventi per stipriai. Iki šiol, kiek nugyvenau, dažniausiai atsidūstu su palengvėjimu, kad viskas gerai baigėsi. Taip dažnai, kai nerimauju ir galvoju, kad dabar tai jau bus blogiausia, kas tik gali būti, sveikas protas man sako – moterie, nurimk. Viskas bus normaliai. Ir būna. Dažniausiai ta nuojauta nepasiteisina. Nors štai ir dabar rašau ir galvoju – ką, tu, moterie, rašai?! Moterie, neprisikalbėk!
Sutinku nemažai žmonių, kurie apie save sako – turiu raganišką nuojautą, mano nuojauta pasiteisina, mano bloga nuojauta manęs neapgauna. Nors man yra atvirkščiai, bet tiesa tokia ir yra – vieną dieną viskas susidės. Anksčiau ar vėliau ateis ta diena, kai tos visos blogos gyvenimo nuojautos susikaups ir pasiteisins. Kosminis ilgesys nebepasitrauks. Ateis visų gerų dalykų šioje žemėje pabaiga ir niekas jau nebepasitaisys. Tačiau taip bus tik vieną kartą. Juk žinote – mes vieną dieną mirsime, tai nėra gera naujiena, bet gera naujiena yra ta, kad tai bus tik vieną dieną. Ten, kur yra mirtis, nėra mūsų, o kur esame mes, ten nėra mirties. Tik ji visada yra aplinkui, ji tarytum tas žvėris už stiklinės sienos. Mes nusisukame, o ji šoka ant mūsų išžiotais kruvinais nasrais, tik atsitrenkia į stiklą. Mes to net nematome. Mes juokiamės ar verkiame, bet ne dėl mirties alsavimo už stiklinės sienos, o gal visada kažkiek dėl to. Bet mes juokiamės, gyvename, planuojame. Mes planuojame, o Dievas juokiasi, gal net ne juokiasi, kartais Dievas dėl mūsų verkia. Ką per gyvenimą tikrai išmokau – kad nieko nesuplanuosiu, bet ar dėl to turiu sustoti gyventi? Ar todėl turiu visada verkti nusisukusi nuo tos stiklinės sienos? Taip, vieną dieną ji duš su visomis baisiomis šukėmis ant mano galvos ir viskas pasibaigs. Bet ten manęs nebebus, nes ten bus mirtis, o kol jos nėra, aš turiu gyventi, juoktis, planuoti. Niekada nepamiršti, kad Dievas mane stebi ir tikėti, kad jis juokiasi, o ne verkia.
Tik tos nuojautos. Tos rudenį rūke klykiančios gervės… O gal viskas todėl, kad bijome džiaugtis, nes, neduok Dieve, jis juokiasi iš mūsų džiaugsmo? Ir žmonės. Jie tai tikrai pasijuoks, jei viskas apsivers į bloga. Jie tikrai primins, kaip kvailai džiūgavom. Ir pasakys, kad nusipelnėme, nes tą ir aną negerai darėme, arba mūsų tėvai darė. Vis vien pasakys. Geriau sugalvoti blogų nuojautų, sakome sau, nes juk visada yra penkiasdešimt ant penkiasdešimt – mirsim arba gyvensim. Bet juk net kai esame suryti, net tada turime dvi išeitis. Visada ir visur kažkaip bus. Nebūtinai blogiausiai. Kartais net nežinome, kas tas blogiausiai. Ir vėl ačiū Dievui, ir vėl gal geriau ir nežinoti, koks dar pavojus už to stiklo mūsų užnugaryje slėpėsi. Ir kada viskas pasibaigs, nežinome. Ir varpai kam skambina, nereikia klausti, žinoma, kad jie skamba mums, ir degančių žvakučių jūra per Vėlines kapinėse, žiūrint žemyn nuo skardžio, irgi mums. Žvakučių jūra skambant bažnyčios varpams. Tamsų vakarą per šlapdribą. Ir dar krankiančios varnos. Viskas apie mus. Bet na ir kas? To vis vien niekas nepakeis. O kai gervės klykia rudenį ryte, rūke, yra gražu. Ir ilgesinga. Tikriausiai vis vien ir toliau taip bus…