Kaip keista, kad dar nekalbėjau šia tema. Apie tai, kas filosofei šventa. Labai sunku apie tai rašyti, nes be galo ir be krašto jau prirašyta, prikalbėta, prikurta. Apie tai visos dainos, knygos ir filmai. Apie tai viskas. Tik apie tai. Apie Meilę. Kartais meluojame sau, susikurdami teorijas, kas mus valdo žemėje, kartais nuoširdžiai ieškome šio atsakymo. O gal tiesiog įsiklausykime? Už ką atiduotume viską, ką mes turime gyvenime, bet kas nėra nuperkama už jokius pinigus? Kada buvome laimingiausi? Ar buvo tokia akimirka? Neturiu jėgų jai priešintis. Dieve, kokia prabanga, kokia nenusakoma laimė yra mylėti ir būti mylimam. Jei man kažkas pasakytų, kad galiu gyventi šioje žemėje amžinai, bet niekada nieko nemylėsiu ir niekada niekas nemylės manęs, nežinau, ką atsakyčiau. Tikrai. Nuoširdžiai nusipurtau, kai pagalvoju, kad galima būtų gyventi be meilės. Jei to nepatyrėme, vis vien turime kažkokią slaptą viltį, kad nemirsime nesutikę savo gyvenimo meilės. Yra dalykų, dėl kurių jos išsižadėčiau ir paaukočiau ją. Tačiau tą pačią akimirką pati numirčiau. Manęs nebeliktų…
Ir kas, po galais, yra ta meilė? Jausmas, kuris suteikia tokią euforiją ir kartu taip nežmoniškai kankina, tokia didžiulė palaima ir toks prakeikimas. Laimė, kai atrandi ir nežmoniškas skausmas, kai netenki. Kas per beprotiškas narkotikas? Tebūnie tai instinktas, kurį visi sudievino, bet kaip, po galais, tuomet jį nukarūnuoti ir jo išvengti? Kaip tą jausmą, deginantį visą vidų ir sukeliantį tiek problemų išsikastruoti iš širdies, smegenų ir viso vidaus? Gal ta vadinamoji meilė yra tiesiog nervų liga? Neurozė? Psichozė? Stabilios psichikos racionalūs žmonės turėtų rasti logišką paaiškinimą ir priešnuodį tokiai psichikos būklei. Jie tokiomis ligomis galimai neserga. Žinoma, kai nesi to patyręs arba patyręs ir praradęs, kas belieka. Bet visai įmanoma, kad tokia nuomonė yra teisinga. Tik jei tai liga, negaliu atsisakyti ja sirgti. Dažnai pagalvoju – kaip gydytis nuo to, nuo ko pasveikti nenori, kad ir koks šalutinis poveikis ir komplikacijos laukia. Didesnės laimės negu meilė suteikti negali niekas. Kas ji bebūtų – chemija, iliuzija ar visa būtis.
Filosofės nuomone, meilė, tai stipri ištikima draugystė su žmogumi, kuris tave be galo traukia. Tai draugystė ir aistra. Meilė tai du draugai, kurie mylisi. Mano mentorius manęs klausia, o kai tiesiog mylisi du žmonės? Tai tiesiog seksas. Vienintelė taisyklė meilėje – abiejų gera valia, abipusis noras būti kartu. Kai du žmonės nori to paties, neįmanoma nugalėti šios jėgos. Ir tik jie vieni žino, kas tarp jų vyksta, ir tik jie vieni gali išspręsti kylančias negandas ir sunkumus, kaip tik jie vieni patiria tą nenusakoma buvimo kartu palaimą. Jokio skirtumo, kas iš jų ką gali, moka, ar negali ir nesugeba. Tai jųdviejų reikalas. Jei juos ši liga ištiko bendrai, vienintelis siaubas, kuris gali ištikti tokią porą, kai pasveiksta tik vienas… Ir štai pabaiga. Finalas. Meilės gaivinimais netikiu, kaip netikiu mirusio žmogaus prikėlimu. Todėl visada mylinčių maldauju vieno – nepraraskite meilės, saugokite ją, tausokite ir globokite, arba pasveikite ir pamirškite kuo greičiau, taip, kaip pamirštate, kad turėjote galūnę, kurią amputavo. Kitaip jau nebebus. Arba mylime, arba ne. Žaisti tuo per daug rizikinga, nes pasekmės yra nepataisomos.
Nesakau, kad nejuokinga taip aklai tikėti pasakomis apie meilę. Protingas žmogus tikrai turėtų tuo suabejoti. Protingas žmogus supranta, kad pasaulis visada buvo ir yra cinizmo, nihilizmo ir skepticizmo vandenynas. Jame nėra vietos iliuzijoms. Jos seniai paskendo ir dūla giliai tamsiuose vandenyse, dugne tarp pabaisų šešėlių. Bet noriu turėti viltį, kad net bekraščiame ir iki juodumo tamsiame vandenyne liko mažulyčių salelių. Salelių to, kas žmonėms tebėra šventa ir iki mirties brangu. To, už ką galima būtų paaukoti gyvybę. Filosofės paskutinė tikėjimo salelė yra Meilė. Visame vienišame, beribiame, audringame ir mirtinai pavojingame gyvenimo vandenyne. Paskutinis šventas dalykas.