Mano mentorius sako – trūksta tavo tekstuose pozityvo. Trūksta geros nuotaikos. Kitas autoritetas antrina – ar tu pozityvus žmogus? Susimąstau. Manau, kad taip. Mėgstu visada ir visur gerai jaustis. Net per daug. Ar tai pozityvumo požymis? Koks skirtumas. Noriu save laikyti pozityvia. Noriu linksmai gyventi ir kad kitiems šalia manęs būtų linksma. Gilinuosi ir mąstau, nes noriu. Bet tai nereiškia, kad nenuneša mane kažin kokia banga į visiškai kitą kraštutinumą, kai smegenys atsijungia iki nulinės būsenos. Galiu būti filosofė, bet galiu būti ir klounas.
Menas, mada, santykiai – visur yra svarbiausia nuotaika. Žmonės ieško, kas užkabina. Ieško aštrių išgyvenimų, įspūdžių, kurie suvirpina širdį. Sujaudina. Verčia susimąstyti. Bet ilgai taip sujaudintas žmogus būti negali. Žmogui gyventi šiaurėje, kur amžinas įšalas, kur poliarinė naktis, yra įmanoma, bet nenatūralu. Nenatūralu gyventi dykumoje, kur alina saulė ir trūksta vandens. Nenatūralu gyventi aukštai kalnuose, kur trūksta oro ir retai jaučiamas lygus paviršius po kojomis. Įmanoma, bet nenatūralu. Prisitaikoma, bet nelengva. Būti visada susikrimtusiu ir taip gyventi nuolatos yra įmanoma, bet nenormalu ir nenatūralu žmogaus prigimčiai. Kad ir kokių gyvenimo gilumų pageidautume, kad ir kokios prasmės siektume, kad ir kiek būtume sunkumų patyrę. Kad ir kokių rimtų atsakymų ieškotume. Galų gale, norime to, kas pakelia nuotaiką. Duonos ir žaidimų. Labai tiksli frazė. Į ją telpa viskas, ko labiausiai reikia žmogui. Taip nenusakomai mažai. Jei žmogus gyvas ir sveikas, jei jo visi fiziologiniai poreikiai patenkinti jam pirmiausia reikia geros nuotaikos. Tiek.
Duodamės nepailsdami po pasaulį, keliaujame, ieškome nuotykių. Turėtume nuo to būti puikios nuotaikos. Būtinai. Kitaip neverta. Puikuojamės prieš kitus smagia veikla, skaniu maistu, gražia išvaizda ir aplinka, nors patiems nuo visko vemti norisi? Nieko tokio, jei kitų dėmesys kompensuoja liūdesį ir prasmingesnio gyvenimo ilgesį. Svarbu, kad tai pakeltų nuotaiką. O jei bloga nuo visko ir norime ramiai vieni sėdėti skaitydami knygą? Sėdėti sau patys vieni su pačiais savimi. Troboj. Prišiukšlintoj. Ir gera būtų. Tai ir puiku! Sėdėkime! Kam save versti būti tvarkinga namų šeimininke, jei širdyje polėkis romaną skaityti. Arba rašyti. O, beje, dažna rašytoja kažkodėl neturi polėkio liuobtis, o namų tvarkytoja – rašyti. Na, žmogui gera darže raustis, bulvę auginti, ausų krapštuku tarpelius tarp grindų plytelių gramdyti. Jei tai suteikia pasitenkinimą – tikrą, nesuvaidintą, juk tai nuostabu!
Kita vertus, kartais plytelių tarpus tenka šveisti, nors visai nemalonu būna, bet dar nemaloniau, jei tie tarpai neišvalyti ir nėra kam kitam to padaryti. O švara labai pataiso nuotaiką. Tiek grindų švara, tiek sąžinės. Vadinasi, nors nepatinka, bet tai darome dėl galutinio rezultato. Daug nemalonių ir kartais nešvarių dalykų darome dėl galutinio rezultato, nes tikimės, kad pagaliau tada būsime geros nuotaikos. O paskui norime apsivalyti su ta pačia viltimi. Žmonija dažnai gelbstima vardan savo sąžinės ramybės, vadinasi, vardan dėl to pasitaisančios nuotaikos.
O gal pakilo nuotaika kažkam atkeršijus už nuoskaudą? Ką gi. Puikiai jautiesi atsukęs kitą žandą – dar geriau. Visos žmonijos labui. O gal atkeršijai – palikai, nuėjai, nusisukai, kažkam blogai dėl to, kažkas liūdi – galvojai, bus smagu, bet pats sėdi vienas ir liūdi dar labiau, ir pyksti dar labiau, ir jautiesi ne ką geriau už paliktąjį? Ar vertėjo tuomet? Juk svarbiausia gera nuotaika. Svarbu nemeluoti sau patiems. Ar darom gera, ar bloga – jauskimės nuo to gerai. Nors kažkokia prasmė bus.
Muzika, narkotikai, alkoholis, tikri ir dirbtiniai dirgikliai – visa tai tam, kad būtume puikios nuotaikos. Kai kuriems išvis nesvarbu, kas bus rytoj, svarbu, kad dabar ta nuotaika gera. O vėliau, kitą dieną vėl mintys, kaip susikurti gerą nuotaiką. Visko tikslas yra gera nuotaika. O depresija yra blogos nuotaikos liga. Beprasmybės. Kai niekas nedžiugina. Absoliučiai. Kas bevyktų, ką bejaustume, kiek beturėtume. Bloga nuotaika. Noras atsikratyti blogos nuotaikos labai negerai gali baigtis. Gali baigtis noru viską baigti.
Draugai, bendravimas, seksas – būdas būti geros nuotaikos. Žmonės nori, kad jiems būtų gera. Ar vieniems, ar būryje. Siekiame turėti draugų, bendrauti, šnekėtis „iš dūšios”, juoktis, šokti. Viskas tam, kad jaustumėmės gerai ir būtume puikios nuotaikos. Kai mūsų nemyli, nepriima į draugiją, nepakviečia į kompaniją, tai gali žiauriai sugadinti nuotaiką! Bet meilės išsireikalauti neįmanoma. Jei žmonėms taip patiksime, kad jie norės mūsų dėmesio, jie bus mums malonūs. Jei žmonėms bus su mumis labai įdomu, jie norės būti kartu net pamynę savo ambicijas ir principus. Net jei neturės jokios kitos naudos. Tiesiog užteks to, kad negadinsime jiems nuotaikos!
Iš esmės mūsų visas gyvenimas yra siekimas būti geros nuotaikos. Visa kita – tik priemonės tai nuotaikai pasiekti. Norime būti sveiki, nes tai turėtų garantuoti gerą nuotaiką. Norime būti turtingi, nes tai turėtų suteikti galimybes visada būti geros nuotaikos. Darome karjerą, nes norime būti svarbūs, o tai pakelia nuotaiką. Įsimylime, nes tai apskritai nenusakomas stebuklingos nuotaikos šaltinis. Ypač, jei gauname, ką įsimylime. Šeima – saugumas, garantuojantis dar vieną geros nuotaikos šaltinį. Tada jau gerai nuotaikai reikia, kad gerai būtų ir mūsų šeimos nariams. Žodžiu, galo nėra tos geros nuotaikos šaltiniams, ir, kita vertus, nuotaiką susigadinti priežasčių taip pat yra milijonai.
Užsimerkiu. Guliu ant žolės. Šilta saulė glosto veidą, vėjas kedena plaukus. Kūnas laisvas. Rankos ištiestos į šalis, krūtinė kilnojasi įkvėpdama ir iškvėpdama orą, alsavimas lengvas. Gera tiesiog būti! Būti tiesiog geros nuotaikos! Vien todėl, kad esu, vien todėl, kad čia, vien todėl, kad dabar. Gera rašyti, nes tai man pakelia nuotaiką. Pakelia nuotaiką, kad kažkas skaito, nors nesu nei tiesa, nei meilė, nei joks kitas šventas reikalas. Nesu niekas labai apčiuopiamas ir objektyvus. Nesu atsakymai į klausimus. Aš tiesiog nuotaika. Įvairi. Tikiuosi, šį kartą – gera.