Oi, jūs, žmonės, žmonės… Vis jums atsakymų reikia. Vis jūs griūnate krūtine ant to paties durklo ašmenų. Kiek kartų jums sakė – nenorėkite išgirsti kitų nuomonės apie save. Nenorėkite, nes paskui neberasite kelio atgal ir atgal tos nuomonės nesusikišite nei sau, nei kažkam kitam. Ko gi tas žmogus tikisi? Jei atrodo, kad esi nuobodus, paklausi ir pasakys, kad ne? O jei pasakys, kad taip? Neįvertino, nesuprato. Netiesą pasakė. Jei paklausi, ar aš tau patinku, nes kyla abejonė, tikiesi išgirsti „taip”. O ims ir pasakys – ne. Ar tikrai reikėjo to atsakymo? Jei kažkas pasakys, kad esi kvailys, pilka masė ir statistika, ar tada geriau pasidarys? Kita vertus, gal ir geriau, nes tada galima pasidaryti išvadas ir gyventi toliau. Kitaip gyventi.
Jei taip norite atsakymų – analizuokite. Lyginkite. Palyginęs save su kitais, supranti, kad yra objektyvi realybė. Elementaria fizine jėga vienas apdovanotas daugiau, negu kitas, ir kiek bemėgintum save treniruoti, daug didesnio ir stipresnio žmogaus pajėgumų nepasieksi. Lygiai taip pat visur ir visame kame. Vieni apdovanoti daugybe talentų, kiti tiesiog įgiję įdirbį, vieni savo talentus kultivuoja, kiti juos apleidžia. O kiti išvis nieko neturi. Na yra taip ir ką dabar? Palyginsi ir suprasi – esi be kojų ir be rankų savo talentų srityje. Kas tada? Ieškosi, kas paneigtų? Ieškosi, kol kažkas pameluos užtikrintai, kad esi talentingas?
Tada sakysi – reikia lyginti save su savimi ankstesniu. Tai gera terapija. Taip ramiau. Tik tai tėra saviapgaulė. Tikrų atsakymų taip nesužinosi. Žmogus sociali būtybė. Nesutinku su teorijomis, kaip nereikia savęs lyginti su kitais. Kuo protingesni esame, tuo daugiau analizuojame. Negalime egzistuoti be palyginimo, negalime egzistuoti be suvokimo, kas gerai ir kas blogai. To niekada nesuprasime nepalyginę. Tai, kas skiria patį mylimiausią nuo paties nekenčiamiausio, yra kažkur jo viduje. Visi atsakymai yra žmonių gyvenimų eilutėse ir tarp jų. Juos skaitydamas ir lygindamas atrasi visas paslaptis. Telieka išmokti skaityti.
Vieni žmonės traukia iš tolo kaip magnetas. Traukia iš tokios tolybės, kai net nesi prie jų prisilietęs, o tik girdėjęs. Traukia daugelį. Ištisas minias. Tokių yra labai mažai. Nedaug išskirtinių, kurie valdo pasaulį. Filosofė tiki, kad pasauliu žaidžia saujelė išrinktųjų. Tikrai taip. Ei, galingieji, gal galite truputį pasispausti ir padaryti vietelės man? Priimkite mane į savo būrį. Ko gero ne, nes tie galingieji net mano kalbos nesupranta. Nustebčiau, jei iš tų aptrupėjusių trijų milijonų atsirastų bent vienas pasaulio valdovų būrelio narys.
Kiti yra šalia, bet nesvarbūs ir neįdomus. Visiškai nuobodūs, susigūžę arba kvailai rėkiantys, pagiežingi, visko bijantys, o gal šokantys į akis, bet beviltiški. Niekaip neišneriantys iš savo pilkos kasdienybės. Vertybės ir norai jų tiek tesiekia. Nepramuša žemų lubų. Nuo buvimo su jais pasidaro bloga. Jie sudaro masę.
Kas aš – masė ar asmenybė, šachmatų figūrėlė ar šachmatininkas? Vėl gi priklauso nuo to, su kuo save lyginsiu. Viskas, absoliučiai viskas yra reliatyvu. Rašalioju štai savo niekų niekus kartą per dieną, ar per mėnesį, koks skirtumas. Perskaito tūkstantis, tai aš jau rašytoja ar filosofė? Nes kažkas skaito, kažkas giria. O padėsiu save šalia Dostojevskio ir kas aš tokia? Nereikia nė Dostojevskio, tik nenoriu minėti gyvų esančių, nes dar įsižeis šalia padėti. Bet mane kritikuojantis taip pat turi būti man autoritetas. Tą kritikuojantį ar begiriantį aš taip pat lyginu. Ar tikrai jo nuomonė man svarbi? Kiek beklausyčiau visų žiauriai protingų, jie visada bus už kažką stipriai kvailesni. Ar mane kritikuojantis nėra pilka masė?
Tik žmonių masės nurašyti negalima. Mes virusas. Štai gyveno sau asmenybės – carai ir karaliai. Kad ir toks Nikolajus. Atrodo, kur dar svarbesnis ir galingesnis žmogus, kai aplinkui masė juodo purvo, gausybė žmonių ir virusų. Visi garbina, o tu sau valdai ir vargo nematai. Kaip galėjo jam taip nutikti? Jį likimas iškėlė į aukštumas. Kaip paaiškėjo, iškėlė ant šakių. Kaip iškėlė, taip ir tėškė į žemę su visa jėga. O paskui jį, kiek turtingų, galingų, gražių nuėjo pragaištin pilkos, o gal labiau tiktų pasakyti, raudonos masės dėka. Štai ir būk pasipūtusia asmenybe, niekink paprastą žmogų, kuris nieko nesugeba, yra tamsus ir šviesėti nenori… Visi pasipūtėliai, kurie sėdi savo aukštybėse ir vaidina pasaulio viešpačius stipriai gali būti paniurkyti, nes bet kokiam pasipūtėliui visada atsiras dar didesnis pasipūtėlis ir pasiseks paskutiniajam, kurio niekas tiesiog nespės pastatyti į vietą.
Ar aš dabar provokuoju? Taip, filosofe „raunasi” ir labai rizikuoja. Kaip kokia pasipūtėlė. Ir galite man sakyti į akis tą nuomonę, kad esu pilka masė ir apskritai esu niekam tikusi. Aš palyginsiu. Save, jus, savo tiesą, jūsų tiesą. Su kitais, su kitom tiesom, o tada nuspręsiu, ar verta įsiklausyti ir griūti ant tų teisybės ašmenų, ar tiesiog numoti ranka. Juk tai tik kažkieno nuomonė.