Kas labiausia mane domina gyvenime? Kai galvoju apie tai, visada nukeliauju nuo pradžios iki tos pačios pabaigos. Svarbiausia yra. Tie baziniai. Aukščiausias taškas. Mano epogėjus ir satisfakcija. Kas būtų mano karūnos deimantas? Kur ieškoti? Kaip surasti? Kelionė į save prasideda…
Sakot, filosofė šneka apie nieką? O aš sakau, kad filosofija yra mokslas apie pačią būtį. Psichologija – kaip tą būtį pakelti, ištverti, išgyventi. Nėra rimtesnio mokslo už psichologiją. Nes žmogus yra nenusakomas stebuklas. Gamtos mokslo šedevras. Jei įmanoma būtų atrasti taškus, kuriuos reikia suspaudyti, kad gautume norimą rezultatą, įvyktų nenusakomas dalykas. Sukurtume tobulybę. Deja, žmonių per amžių amžius gimė ir mirė milijardai ir tiek pat buvo genų kombinacijų, aplinkybių kodų ir nenusakomų šifrų. Jie kažkokiu stulbinančiu būdu buvo visiškai skirtingi! Ir tie žmonės viską suprato skirtingai!
Tai, kas vyko per amžius ir dabar vyksta aplink mus ir mūsų gyvenimuose, pirmiausia vyksta mūsų galvose. Mūsų ir aplinkinių. Tiesą pasakius, greičiausiai, tik mūsų. Viskas mūsų galvose. Nuo to priklauso, ar būsime pasaulio valdovais, ar vergais, ar pasiaukojančiais altruistais, ar visiškais egoistais. Kitus mes taip pat vertiname pagal savo smegenėlių turinį. Ir niekaip negalime suvokti, kiek mums beaiškintų, kad yra kitokie kitų žmonių argumentai. Neįmanoma to suvokti iki galo, taip, kaip neįmanoma sukišti žirafos į stalčių ar priversti žiurkę poruotis su hipopotamu. Niekaip.
Kitokiu žmogumi tapti taip pat neįmanoma. Netikiu. Genų ir aplinkybių kombinacija sudėliota. Galima tą, kuris gimė ir augo vaikų namuose, patalpinti į karalių rūmus. Jis pasikeis. Nes pasikeis aplinkybės. Bus spaudomi kiti kodo klavišai. Gros kita melodija. Instrumentas liks tas pats. Kažkokia nauja informacija įsirašys. Bus pakoreguotas ir rezultatas. Minimaliai. Esmė liks ta pati. Sugrąžinsime jį į sąlygas, identiškas seniau buvusioms, ir vėl viskas bus po senovei, tik praturtinta nauja patirtimi.
Bet žmonės nori keistis. Todėl jie keliauja, nes nori perkurti savo vidų, patirdami visai kitokią aplinką. Todėl žmonės nori būti aktoriais, nes nori pakliūti vis į kitą kailį, nors trumpam pakeisti savo smegenis ir galvas. Todėl žmonės žiūri kino filmus ir teatro spektaklius. Todėl žmonės skaito grožinę literatūrą. Nes nori išgyventi kažką visiškai naujo. Tai, ką išgyvena personažai. Niekas iš šalies negali taip stipriai pakeisti mūsų, kaip grožinė knyga. Joks vadovėlis apie jokią gyvenimo sritį. Išgyvendami kartu su personažu ėjimą link aprašomo finalo, suprantame bent iš tolo, kad gali būti kitaip, negu esam iki šiol patyrę. Bent vos vos priartėjame prie supratimo apie vikšro virsmą drugeliu, o mažo šunyčio į kraugerį žvėrį. Todėl genialūs rašytojai ir yra genialūs. Jie mus priartina prie stebuklo.
Šalia esančio artimo istorija tiek neįtakoja, nes visada matome šios akimirkos rezultatą. Į jį žiūrėdami, mes sau šnabždame – štai tada galėjo pagalvoti, ką daro, štai ten galėjo pasielgti kitaip. Gal turėjo slaptų motyvų, kurių neišduoda. Kito siela yra patamsiai. Nepasitikiu – pagalvojame. Aš taip tai jau niekada – nusprendžiame. Nebūčiau, nedaryčiau, negyvenčiau. Nebejuokinkite! Mes net nesuvokiame iš tolo, ką darytumėm, o ko ne, jei būtumėme tokioje padėtyje. Ir kuo labiau atrodo – nedaryčiau, nes, o siaube, tiesiog nedaryčiau, tuo mažiau įsivaizduojame tas aplinkybes, kuriose žmogus taip pasielgė. Esame svarbūs savo susikurtame pasaulyje, su savo susikurtomis vertybėmis, kurias patys ir atitinkame. Gyventi sau ir duoti gyventi kitiems – labai didelė gyvenimo išmintis ir niekas nepasakys, kaip reikia elgtis, lygiai taip pat, kaip mes negalime nurodyti kažkam, kaip gyventi. Žmogus patarinėdamas parodo savo valdžią, kurios niekas jam nedavė. Dalinti patarimus neprašomiems yra mažų mažiausiai nemandagu. Mažų mažiausiai.
Ar čia kalba ta, kuri ištisai samprotauja, kaip reikia gyventi? Taip, aš esu ta, kuri nesupranta daugelio dalykų. Galvoja, kad gyvenime nesielgtų vienaip arba kitaip. Ta, kuri lygina, vertina, smerkia, atstumia, niekina ir nekenčia. Mane erzina, kai matau, kokie kartais sugebame būti nesupratingi ir buki. Todėl ir kalbu, nes labai norėčiau pati patirti pasikeitimo stebuklą. Norėčiau viską pamatyti kaip kitokią patirtį turintis žmogus. Turbūt, jei turėčiau burtų lazdelę, užburčiau save, kad kasdien viską matyčiau vis kitokiomis akimis. Norėčiau mokėti persikūnyti į kitus žmones. Noriu antgamtiškai juos suprasti. Noriu palysti po jų skūra. Suprasti kitų argumentus, pataikyti į tas vietas, į kurias niekas kitas nepataiko. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suvokiu, kaip norėčiau matyti pasaulį ir žmones visapusiškai. Iš įvairių pozicijų.
Pirmiausia vardan to, turėčiau atsiriboti nuo to, kas esu aš pati. Visa žmogaus egzistencija vienaip ar kitaip prasideda ir baigiasi viename taške – ten, kur prasideda suvokimas. Suvokimas savęs, kaip žmogaus. Tam suvokimui nėra pabaigos. Gali eiti vis gilyn ir gilyn. Tarytum gyvatė ryjanti savo uodegą, tarytum pats išsiverstum į kitą pusę tam, kad pamatytum save iš vidaus, nusidirtum sau odą. Turėtų nežmoniškai skaudėti. Tam, kad save pagaliau suprastum. O tada, jei pagaliau save atrasčiau turėčiau savęs pačios visiškai atsižadėti. Išsivaduoti nuo visų manyje įrašytų šifrų ir kodų. Nes juos pagaliau suvokčiau ir sugebėčiau įvardinti.
Tik tada pajėgčiau pamatyti kitą tokį patį nuogą, be odos. Atsistočiau ant paties krašto tos bedugnės, kuri skiria gėrį ir blogį ir pažiūrėjus žemyn, pamatyčiau kaip tobulai esu išsigryninus ir pagaliau galiu vertinti kitus! Objektyviai. Jei ta objektyvi tiesa egzistuoja. Jei yra tie vieninteliai bendražmogiški atsakymai į visus klausimus. Jei yra kažkoks stebuklingas visatos dėsnis, tas pats pirmasis giliausias atskaitos taškas. Gilesnis už bet kokią patirtį, žinias ir gebėjimus. Būčiau jį pasiekusi! Ar tai reiškia, kad noriu būti pačia išmintingiausia pasaulyje? Pakilti virš kitų? Būti visagale? Na, save išpsichoanalizavusi, pasidarau išvadą, kad taip. Ir juokinga, ir baisu, bet norėčiau būti teisinga viso pasaulio teisėja. O kas tada?
Kad ir būčiau išmintingiausia, ką tai man duotų? Ar tikrai išmintis suteiktų tokį didelį pasitenkinimą? Ar tada būčiau laimingesnė? O gal kaip tik didelis žinojimas dar labiau skaudintų? Juk ne be reikalo senasis Saliamonas sakė: „Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.” (Biblija.Ekl 1,18) Ir kelionė į save prasidėtų iš naujo…