Mūsų arba reikia, arba ne

Mūsų arba reikia, arba ne. Štai tokia yra visa psichologija ir visa filosofija. Galime žiūrėti į pasaulį visaip – pozityviai, negatyviai, su meile ar neapykanta, su smalsumu ar kaip tik norime. Tačiau nieko naujo nesugalvosime – mūsų arba reikia, arba ne. Galime ieškoti išeičių, stengtis, turėti viltį arba ją prarasti. Mūsų arba reikia, arba ne. Nesvarbu kam – tėvams, draugams, vaikams, tiems, kuriuos mylime, tiems, kurie mums svarbūs. Visam pasauliui. Mūsų arba reikia, arba ne. Štai ir visas terapinis rašymas, štai ir visa terapija apskritai. Kol nesuprasime, kurioje barikadų pusėje esame, tol skaudės. Jei suprasime, kad mūsų nereikia, gali skaudėti dar labiau. Tada pyksime, nekęsime, norėsime nužudyti arba net… Maldausime. Kad mylėtų, kad priimtų, kad pagaliau mūsų prireiktų. Nieko nepakeisime. Mūsų arba reikia, arba ne. Skaudės, kol nesusitaikysime. O tada praeis. Arba ne. Bet suvokime – mūsų gali nereikėti. Mūsų arba reikia, arba ne.
Negaliu pasiūlyti išgydymo, galiu pasiūlyti tik nuskausminančius. Arba skaudės, arba išgersi ir palengvės. Tapsi priklausomas nuo vaisto. Nes visi vaistai turi šalutinį poveikį. Tapsi ciniku, tapsi abejingu, o gal tiesiog geru artistu. Išmoksi atstumti, išmoksi pabėgti laiku. Pavirsi egoistu. Gal mažiau skaudės. O gal ir ne. O gal apskritai nieko baisaus neįvyks, bet kol nesuprasi, kad esi nereikalingas, kol neprarasi vilties, kad gali būti kitaip, tol kankinsiesi. O kai susitaikysi, kažkada kažkam galbūt prireiks. Jei nemylėjo tėvai, pamils žmogus, su kuriuo patys tapsite tėvais, jei nesutiksi tokio žmogaus, būsi svarbus kažkur kitur kažkam kitiem, o gal viso to ir nebus. Nes mūsų arba reikia, arba ne.
Ar nuo tokio manęs pasaulis pasidarys blogesnis? Jis nepasikeis. Jis toliau bus toks, koks yra. Ir toliau saulė kils ir leisis, ir toliau žemė suksis. Mes norėsime ją sustabdyti ir išlipti, o ji suksis toliau. Nors mūsų arba reikia arba ne. Vargšas nemylimas ir nereikalingas užsikraus atsakomybę už šį pasaulį. „Jei būsiu geresnis aš, tai ir pasaulis pasidarys geresnis, mes už jį atsakingi!”. Gal jis laimės kovą, bet amžinas karas toliau vyks. Šiame kare mes patys esame ir budeliai, ir aukos. Jei mūsų nereikia kažkam, tai dar nereiškia, kad mums reikės tų, kuriems mes esame reikalingi. Nes mūsų arba reikia, arba ne. Galime savo skausme ir vienatvėje užsikrauti viso pasaulio nuodėmių naštą. Pasistengsime pamilti tuos, kurie myli mus. Ar mūsų prireiks tiems, kas mums reikalingi? Ar sau padėsime? Kartais nešti savo ir kitų kryžius yra gera. Tada taip. Bet mūsų arba reikia, arba ne.
Sekasi tiems, kurie geidžiami ir mylimi. Tiems, kurie patinka. Pinigai daro pinigus, o meilė kuria meilę. Jei patinki vienam, kažkokiu būdu patiksi ir antram, ir taip toliau. Kas turi daug, tam bus duota daugiau, kas neturi iš to bus atimta. Ne, atsakymo nebus. Jokios vilties ir iliuzijų nesuteiksiu. Mūsų arba reikia arba ne. Jei patinku kažkam – man pasisekė, manęs jam reikės. Jei nepatiksiu – nereikės. Ar aš paaiškinsiu kažkam, kad nesu tokia, kaip jis galvoja? Ar įrodysiu, kad be reikalo nepatinku? Ne. Sakote, reikia kalbėtis? Jei manęs reikia, su manim kalbės. Jei manęs reikia, mane girdės, jei ne… Nematau prasmės. Jei bandysime pasikeisti, kad mūsų reikėtų, gali dar labiau skaudėti, nes kam mums tie, dėl kurių reikia keistis? Kam mums tie, kuriems mūsų nereikia tokių, kokie esame? Ir kam mes jiems? Net ir pasikeitę. Juk mūsų arba reikia, arba ne.
O jei mes apsirikome? Jei mes be reikalo kažką pasmerkėme? Jei be reikalo pasmerkėme save vienatvei ir patys save atstūmėme. Štai tas vilties spindulys, štai ta iliuzija, o gal ir tiesa. Tas paskutinis šiaudas, už kurio griebiasi skęstantis. Ir gal tas šiaudas išlaikys. Gal ta paskutinė viltis tunelio gale nėra atvažiuojantis traukinys? Gal. Tada gal. Gal mūsų reikia. O gal ir ne. Jau sakiau – atsakymo nebus. Atsakome sau ir už save. Vis vien mūsų arba reikia, arba ne.
Rašau ir verkiu. Jiems nereikia. Ir ne mūsų tai kaltė. Ir net ne jų. Tai niekieno kaltė. Niekas dėl to nekaltas. Tiesiog, mūsų arba reikia, arba ne. Visas sielos skausmas gali susikaupti gumulu gerklėje, visas žmonijos sielvartas išgyventas per amžius sukyla ir užlieja širdį. Visų tų, kurių kažkam nereikėjo. Visų paliktų ir atstumtų, visų išmestų. Visų tų, kurie mylėjo be atsako. Ir taip per amžių amžius, ir taip toliau. Niekas nepasikeis. Mes tik galime susitaikyti arba ne. Jei nesusitaikysime – skaudės amžinai, nepadės niekas. Mūsų arba reikia, arba ne.