Švytuoklė

Gyvūnai yra suskirstyti į rūšis ir porūšius, į įvairias klases. Žmonės dažnai taip pat yra susiskirstę. Pagal įvairius požymius. Kartais jie labai aiškiai suvokia, kokiai rūšiai priklauso, kokioje terpėje ir tarp kokių žmonių geriausiai jaučiasi. Kartais aiškiai nesupranta, bet elgiasi pagal tam tikrą modelį. Kai kurie labai nori būti kokios nors grupės dalimi, kiti kaip tik nori būti prie nieko, bet yra. Aiškiai nežino, kad štai tarp šitų yra jų vieta. Ir aš nežinau. Aš nesuprantu, kokiai rūšiai priklausau. Nesugebu savęs klasifikuoti. Dažnai pagaunu save galvojančią – nėra žemėje tokios rūšies, kuriai priklausyčiau, niekur nepritampu, netinku ir neįsipaišau. Ar aš viena tokia? O gal vaikšto daugybė tokių, kurie nežino kur save padėti, prie kokios rūšies priskirti? Bet kodėl tada taip dažnai žmonės būriuojasi? Visur – viešoje erdvėje, diskusijose, nuomonėse. Vienaip ar kitaip žmonės randa bendraminčių, randa tą pasaulį, kuriam gali priklausyti. Garsiai šaukiama – tu turi turėti savo nuomonę, tu turi išreikšti savo poziciją! O aš vis nepataikau. Kita vertus… Mano pagrindinis gyvenimo mentorius man sako – tu išvis neturi galvoti pagal kažkokį pavyzdį, nesirūpinti kažkam priklausyti, tu turi atsipalaiduoti ir būti visiškai laisva. Laisvam menininkui – filosofui mintys ir žodžiai liejasi laisvai ir jam visiškai vienodai kas ką kam pasakys ir už kiek viskas vyks, kokiai mistinei rūšiai jis priklausys. Štai aš ir įsivaizduoju, kad nepriklausau.
Netikiu daugeliu teorijų, nes jos visada prieštarauja viena kitai. Bet ir nesmerkiu visiškai priešingas vertybes išpažįstančių žmonių. Tik man siaubą varo žmonės, kurie kategoriškai žino ką ir kaip reikia daryti. Kategoriškai nenoriu suprasti kategoriškų žmonių. Taigi, esu pati kategoriška. Negaliu pakęsti taisyklių, vadinasi, pati sau susikūriau tokią taisyklę – neklausyti jokių taisyklių. Stengiuosi neturėti jokių principų ir tai jau tampa mano principu. Tai, kuo tikiu net nėra demokratija, tai jau pereina į anarchiją. Niekada nesakau žodžio niekada ir žodžio faktas. Ir štai aš vėl pamelavau ir paprieštaravau sau. Nes pasakiau, niekada ir pateikiau tai, kaip faktą. Manimi negalima tikėti. Mane galima mėgti arba ne, bet tikėti tikrai sunku. Aš nesu savo nuomonės vergė. Dabar mano nuomonė viena, o tuoj pat galiu sakyti visai ką kitą. Nes viskas turi du galus. Niekada dėl nieko nesu tikra. Visada matau kitą visko pusę ir visko pabaigą bei naują visai kitų dalykų pradžią. Tokia mano esmė. Aš pati savęs nepagaunu. Kas kitas gali mane suprasti? Nors ne. Gal kaip tik kitiems iš šalies geriau matosi. Bet vieną kartą galima matyti vienaip, o kitą kartą visai kitaip. Nieko negaliu sau padaryti. Matau pasaulį būtent tokį. Ir man jis toks patinka.
Akivaizdu, turiu kažkokius kriterijus, todėl ir kyla noras kažkur pritapti. Bet manau, kad į pasaulį reikia būtent taip žiūrėti – esu viena. Be savo genties ir savo grupės. Niekam nepriklausau. Nepasitikiu jokiais autoritetais. Jei nepasitikėsime niekuo, mūsų niekas neapgaus, jei žinosime tiesą apie save, mums niekas negalės kalti tos tiesos kakton. Mes atlaikysim. Mano tiesa yra ta, kad aš niekam nereikalinga ir jokiai rūšiai nesu sava. Tik visame tame nėra jokio pykčio ir jokios nuoskaudos. Neturėtų būti. Tiesa tikrai išlaisvina. Kai mes savęs neapgaudinėjame ir neturime jokių tuščių ir nepagrįstų iliuzijų, sunku mus įskaudinti. Ir taip- tas, kas nieko neturi, yra labai stiprus. Sakot, nebijok priešų, jie tiesiog nužudys, nebijok draugų, jie tiesiog išduos, bijok abejingų? Ir tikrai taip. Abejingi yra tie, kuriuos sunkiausia nugalėti, nes jie neturi silpnų vietų. Jie viskam yra abejingi. Žinot, kas yra sunkiausiai nugalimi kariai? Tie, kurie nebijo mirties. Tada, rodos, pati mirtis jų išsigąsta. Tačiau žymiai žiauresnė baimė yra ne dėl savęs, bet dėl to kažko kito. Baimė už tą, kurį mylime. O jei nieko nemyli, neturi dėl ko bijoti, kas tave gali paveikti? Juk tau išvis tas pats. Viskas.
Į pačius baisiausius dalykus reikia žiūrėti plačiai atmerktomis akimis, bet tokių drąsuolių kategorijai aš irgi nepriklausau. Nemoku eiti į mirtį su daina. Žiauriai myliu gyvenimą. Turiu daug silpnų vietų, labai daug ir labai silpnų. Jaudinuosi dėl tų, kuriuos myliu. Niekam nepriklausau ne savo valia. Tiesiog visą gyvenimą jaučiuosi visur svetima, nepritapėlė. Atstumtoji. Man visada atrodo, kad niekas manęs nesupranta. Neturiu rūšies, kuriai priklausyčiau, nes jokios rūšies taisyklės netinka man ir aš nesugebu gyventi pagal kitų sukurtas taisykles. Nenoriu aš reikšti tos savo nuomonės, todėl, kad ji niekam nereikalinga. O gal tiesiog šiaip nenoriu. Ir pozicijos turėti nenoriu. Tiesiog noriu būti mylima, mėgiama ir priimta. Ar tai nenormalu? Noriu priklausyti. O gal jau priklausau? Priklausau rūšiai tų, kurie vaizduojasi nepriklausą jokiai rūšiai. Paradoksas. Kur jūs, rūšis nerūšinių, niekieno nesuprastų vienišių? Noriu jums priklausyti. Ir štai aš vėl pati sau prieštarauju, ir štai aš vėl viską suku nuo priešingo kranto. Ir švytuoklė vėl skrenda į visiškai priešingą pusę. Ir tam švytavimui nėra galo…