Kiek daug dalykų šiame gyvenime mes darome, nes mums baisu. Teisingiau būtų pasakyti, kiek mes visko nedarome. Nepasakome į akis, ką galvojame. Kartais, kad mylime, o kartais, kad laikome niekšą niekšu. Atrodome geri, o gal tiesiog esame bailiai? Sako, žmonės nesikeičia, keičiasi tik aplinkybės. Ir štai vienų aplinkybių dėka, esame geri, tylūs, paslaugūs, ištikimi ir atsidavę, bet aplinkybėms pasikeitus, tampame drąsūs ir net įžūlūs. Kai esame priklausomi ir nenorime problemų, tiesiog neprasidedame, nes duok kvailiui kelią. O štai mums jau pasisuko gyvenimas taip, kad patys galime įtakoti tą patį kvailį ir kokie mes drąsūs pasidarome! Žinoma, tada jau vadovaujamės taisykle, kad kvailys tas pats kaip miręs, visi tai žino, tik ne jis, ir kas dar jam tai pasakys, jei ne mes? O štai netikėtai mums iš to kvailio kažko prireikia. Ir kaip dabar suktis iš padėties? Kaip tapti to kvailio draugu, kai šitaip jį įžeidėme anksčiau? Et, tada jau pačiam kvailiu reikia apsimesti ir lyg niekur nieko pradėti sukti uodegą aplink ir vėl giedoti ditirambus. Taip viską į priekį apgalvojus, nutariame, kad gal apskritai geriau su niekuo nesipykti, nekvailinti nieko ir nesikvailinti su niekuo. Tiksliau visus kvailinti ir apsimesti geru žmogumi, nors tokie nesame.
Kalbėti apie save blogus dalykus labai baisu. Visada supranti, kad aplink gali būti žymiai blogesnių, bet protingai tylinčių, o tu imsi ir išsiviešinsi. Labai daug viešai kalbančių moralizuoja kitus, kaip nereikia tyčiotis. Patys keikia ir tyčiojasi, bet tuojau pat patys moralizuoja. Nesu girdėjusi tokio gyvenimo mokytojo, kuris vapėtų apie save, koks yra netikęs ir tikrai save smerktų ir atgailautų. Koučina visi iš savo nuostabios gyvenimo patirties ir vargo nemato. O jei pripažįsta, kad yra niekam tikę, tai dar aukščiau nosį užriečia. Niekas neserga žvaigždžių liga. Kiek kur beklausyčiau – ar sirgote? Ne tikrai nesirgau. Ai, na, truputėlį pasirgau ir praėjo. Nes turiu nuostabią aplinką ir ta nuostabi aplinka man nuostabiam akis atvėrė ir štai nebesergu. Tfu tfu tfu. Kuris pasakė: aišku, kad sergu? Nors ne, bendrai, pasako. Sako, nesergu, tiesiog esu žvaigždė, nes man nusispjaut į tuos aplinkui besisukiojančius pilkus žmogelius. Aš tai ypatingas, todėl čia manęs ir klausinėjate apie žvaigždžių ligas visokias. Apskritai, man priklauso gerai gyventi, nes esu už jus visus geresnis, talentingesnis, protingesnis ir taip toliau. Žodžiu, esu vertas tokio gyvenimo. Taip kalbančių yra. Lygiai po to puikiai už tokias kalbas atsiprašinėjančių irgi nemažai.
Baisu žiūrėti tiesai į akis. Labai baisu ir sunku save vertinti objektyviai. Be galo sunku. Jei gyvenimas sudarė palankias sąlygas, dažnai tas sąlygas nuvertiname, matome dažniau savo nuopelnus ir kur mums gyvenimas trukdė. Jei tėvai mokytojai, jokiais būdais nepasakysime, kad mokykloje buvo lengviau. Žinoma, sunkiau, nes tėvai daugiau reikalavo, todėl tokie geri visų dalykų pažymiai buvo. Jei pavardė garsi, žinoma, su tokia pavarde tik sunkiau gyventi buvo, nes visi lygino su garsiais tėvais. Na, o jei pinigų visada užteko, tai vis vien, aišku, tėvai nelepino ir pinigų į kairę ir dešinę nedalino. Nedalino. Bet palyginus su badaujančiais Afrikos vaikais vis vien geriau gyvenome. Net nereikia Afrikos. Net nesuvokiame, kaip sunku gali būti kitomis sąlygomis augusiam.
Baisu išeiti iš komforto zonos. Eik! Eik! Eik! Ragina visokie gyvenimo vadybininkai. Kur eik? Juk ne šiaip sau baisu. Rizikuok ir tau pasiseks! Kas pasiseks, kodėl pasiseks? O jei nepasiseks? Rizika, todėl ir vadinama rizika. Nes tu rizikuoji, vadinasi statai ant kortos, vadinasi, gali pralošti! O išėjęs iš tos komforto zonos ir gali nebepareiti. O tie kurie daug aiškina, kaip stipriai rizikavo, net suvokimo neturi, kas yra tikra rizika ir kas būna, kai ji nepasiteisina. Iš kur tas kvailas įsitikinimas, ir noras kitus įtikinti, kad viskas gerai baigsis? Tuo įsitikinę gali būti tik pomirtiniu gyvenimu tikintys ir atitinkamai gyvenantys. Tikrai tikintys ir tikrai gyvenantys.
Visa tai kalbu iš savo patirties. Taip, aš bailė. Štai todėl ir nesu Vardenis Pavardenis, esu Filosofė. Ką iš manęs paimsi? Filosofuoju sau abstrakčiomis temomis. Esu be galo laiminga, kad garsiai galiu pasakyti štai tokius dalykus, kuriuos dabar kalbu. Nes taip gera yra išrėkti ir išsakyti tai, ko gyvenime negali garsiai ištarti. Esu tokia laiminga, kad turiu šią platformą. Nes esu bailių bailė. Visada tą žinojau. Visada to nemėgau savyje. Nieko, su metais tas nemėgimas mažėja, nes daugėja proto. O protingas visada moka patylėti. O protingas nebūtinai drąsus. Protingam būna net labai baisu…