Prieš mane knygutė su vaikiškomis istorijomis. Štai būrys paršelių, nors gal ir bebrų, ne tiek svarbu, leidžiasi į šachtą kasti anglių. Jie angliakasiai. Šachtininkai. Gyvūnėlių veiduose linksmos šypsenos. O aš žiūriu ir galvoju – knygutėje daugybė darbų aprašymų, gausybė pasirinkimų, kodėl šie paršeliai – bebrai, ar kas jie bebūtų, pasirinko būtent šį užsiėmimą? Akyse mirga vaizdai, nuo vaikystės matyti įvairiose televizijos laidose, su tais vargšais šachtininkais, pajuodusiais ir iškankintais veidais. Juodas darbas. Visą laiką kažkur giliai po žeme, tamsoje. Visada mažai gryno oro, nesveiki, juodų nuosėdų pilni plaučiai, baimė, kad ant galvos užvirs tai, kas yra virš jų. Ir juk užgriūna. Kodėl jie dirba būtent šį darbą? Na, būna speleologų visokių ir šiaip tamsos ir urvų mėgėjų, bet greičiausiai ne tai.
Greičiausiai visa tai dėl pinigų. Gal tose vietose nėra kitų darbų, vadinasi, dirba bet ką, kad užsidirbtų. Gal nemažai uždirba. Daugiau negu kitame darbe. Bet, o kas toliau? Kur tuos pinigus dėti? Pavalgai, apsirengi. Ką apsirengi? Kur su tais drabužiais gali eiti? Į urvą kasti anglies? Šaltą žiemą į šaltą lauką. Žmona gražius kailinius gali užsidėti. Vaikai gali apsirengti. Visa šeima apsirengs, pavalgys, į mokslus išeis. Kažin kiek iš jų atvirai pripažintų, kad vargsta? Dalis, matyt, būtų tokių, kurie sakytų, kad kiti dirba ir gyvena dar blogiau, o ir apskritai save gerbiantis žmogus turi sunkiai dirbti ir išvis be vargo nieko šitame gyvenime nebūna.
Gal atsirastų tokių, kurie sakytų, kad jie išeina pasižmonėti? Ne. Turbūt į tokį darbą pasižmonėti niekas neina. Bet yra tokių darbų, kur galima taip pasakyti – einu pasižmonėti. Štai namie su vaikais ir su vyru savaitgalį vargstu, o gal ir visai vienas liūdžiu, o gal jau ir pavydžiu tiems, kas dirba, nes jie priversti eiti ir susitikti su žmonėmis, o štai aš, neturiu tokios galimybės. Šitoje vietoje jau visai pasimetu. Kas gali būti gyvenime gerai, jei aš kažką esu priverstas daryti? Kodėl žmogus negali eiti kažkur, kur yra žmonių – pas savo artimuosius, gimines, juk susvetimėję esame. Imkime ir prisiverskime „suartimėti“. Eikime į renginius, į įvairius susitikimus. Ar darbas yra ta vieta, kur reikia eiti pasižmonėti? O dar geriau – eiti tam, kad galėtume gražiai apsirengti. Žinoma galima, bet ar verta? Viskas galima, bet ar tikrai naudinga? Dirbame, nes esame priversti dirbti.
Išgryninkime savoką darbas. Darbas yra: kasti griovį, plauti grindis, daryti tai, kas reikalauja pastangų. Gal net ir rašyti yra darbas. Vadovauti yra darbas. Tikrai taip. Darbas. Kitas dalykas yra pinigai. Tarp darbo ir pinigų lygybės ženklo dėti nereikėtų. Pinigai yra visai kita savoka. Pinigai gali būti už nieką. Gali būti ir už sunkų darbą, o gali ir už malonų arba lengvą. Gali būti už kūrybiškumą, už žinias, už išvaizdą. Pinigai, kuriuos duoda vyras, pinigai, kuriuos duoda tėvai. Na ir taip toliau.
Negarbinu darbo. Ypatingai fizinio. Vertybė yra pasiektas rezultatas, o ne pats procesas. Žmogus dirba, kad gyventų, o ne gyvena, kad dirbtų. Mes dirbame tam, kad išgyventume. Sakote, darbas žmogų padarė žmogumi? Taip, nes bandydamas išgyventi, žmogus stengėsi išsisukti iš įvairių bėdų ir taip progresavo. Kartu su progresu net beždžionė išmoko, kad bananą lengviau nusimušti pagaliu, negu ropštis jo nusiskinti. Galima dirbti už maistą, galima dirbti, kad gyventume laisvai ir net negalvotume apie pinigus. Dar geriau, kai mes dirbame tai, kas mums malonu ir už tai gauname gerus pinigus. Bet, filosofės nuomone, tobula yra, kai dirbti reikia kuo mažiau. Kai einame susitikti su žmonėmis, nes norime su jais susitikti ir mums nereikia papildomos priežasties, kad einame į darbą. Kai puošiamės, nes norime būti gražūs atitinkamam vaidmeniui, kurį atliekame – renginyje, švenčių proga, mylimiems žmonėms ar sau patiems. Žodžiu, kad turėtume kitų priežasčių pasipuošti, nei darbas. Tobula, jei pinigų tiesiog turime. Net ne pinigų. Kai turime to, ko mums reikia – maisto, namus, drabužius. Nepeikiu natūrinio ūkio. Kai turime laiko gyventi. Rašome, gaminame valgyti, kažkur išvykstame, kuriame, statome, nes mums tai malonu.
Mane žavi laisvė rinktis. Viskas, kas baigiasi ties laisvo pasirinkimo riba, mane skaudina. Viskas turi savo kainą ir kuo didesnę savo laisvės dalį aš turiu atriekti, tuo brangesnis man gautas rezultatas. Laikas yra pinigai. O darbas, kad uždirbtum tuos pinigus yra ne vertybė, o būtinybė. Tie, kas sukūrė legendą apie tai, kad darbas yra gėris, norėjo apgauti kitus, o gal ir save. Tam, kad taptume sraigteliais, kurie suka ratą, kad girnos maltų, kad gamintųsi elektra, kad kažkas protingesnis galėtų dirbti mažiau. Bebriukai šachtose vienas iš naujesnių vaizdinių, kuriuos užtikau. Nuo vaikystės prisimenu senesnius. Kažkokius filmus apie vergus galerose. Jie sėdi kažkur žemutiniame denyje prirakinti grandinėmis ir irkluoja didžiulius ir sunkius irklus. Prižiūrėtojai juos plaka, o jie irkluoja, kol numiršta. Gal po kelių dienų plaukimo, o gal po viso gyvenimo ir irklavimo galerose. Ar šiomis dienomis kažkas labai pasikeitė? Ar tikrai neirkluojame galerų žemutiniuose deniuose?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *