Aš esu stovintis laikrodis. Žmogus, kuris nežino, ko nori, todėl kažko laukia. Rodyklė nesisuka, sukasi tik laikas. Ratu. Nors ne, laikas juda tik į priekį. Bet, o stebukle, net stovintis laikrodis kartais rodo teisingą laiką! Įvykiai teka pro šalį, bet kartais ta srovė užgriebia ir mane. Gal tai ir vadinasi atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje ar naujoko sėkme? Aš tiesiog pasiduodu, ne, nepasiduodu, aš net nebandau kovoti. Su kuo? Dėl ko? Tas ir yra svarbiausia – aš nežinau už ką ir dėl ko kovoti. Būtina, tiesiog privaloma vaikus mokinti nuo mažens pažinti savo tikruosius troškimus. Žinoti, ko nori, vadinasi ryte atsikelti ir daryti iškart tai, kas tą dieną reikia padaryti. Nežinoti ko nori, vadinasi gulėti lovoje toliau. Tarsi pasaloje.
Aš snaiperis, jis tyliai guli ir šauna tik tada, kai tiksliai, labai tiksliai žino, kas jo taikinys. Jis taiko tiesiai ten, kur reikia. Kito šūvio būti negali – pataikysi arba ne. Tu būsi arba nugalėtojas, arba, labai tikėtina, būsi kita auka. Nešaudau kasdien iš automato su mintimi, kad gal netyčia pataikysiu. Aš tiesiog guliu. Įsivaizduoju, kad guliu pasaloje. Tai visai nereiškia, kad esu tikslingas žmogus, tai reiškia, kad esu žmogus, kuris nenori bandyti ieškoti tikslo, esu žmogus, kuris laukia, kol tikslas ateis pas jį. Tiesiog neturiu taikinio, pati nežinau, ko noriu. Esu tokia – nesistengiu nieko daryti per jėgą. Nekenčiu streso.
Dairausi aplinkui ir matau, kaip žmonės verčiasi per galvas, jie nežino, kodėl daro tai, ką daro, jie yra tiesiog auklėjimo, principų, sistemos ar tradicijų aukos. Arba įsitikinimo, kad reikia bandyti, daryti, judėti. O ar tikrai verta kankintis? Gyvenime teko save prievartauti. Pabaigus tuos savęs kankinimo aktus, dažniausiai suprasdavau: jei būčiau toliau laukusi savo laimės valandos, būčiau tiesiog mažiau savęs eikvojusi, mažiau pykusi ant pasaulio, kuris privertė su savim taip pasielgti, nors niekas, tiesą sakant, ir nevertė. Vienas nereikalingas judesys neutralizuodavo kitą tinkamą, nes tai būdavo tik bandymai be aiškaus žinojimo, ar labai man to reikia. Visada galų gale suprasdavau, kad geriau būčiau toliau žaidusi stovinčio laikrodžio žaidimą. Galas būtų buvęs tas pats. Kuo daugiau mokaisi, tuo labiau supranti, kad nieko nemoki. Tai kam mokytis? Ar aš rimtai? Taip. Aš rimtai.
Aš esu erkė. Net ne gyvatė žolėje ir tikrai ne tigras. Maža erkytė. Mažytis aguonos dydžio padarėlis. Metų metus tiesiog būnu, kol pajuntu aukštoje žolėje kraujo kvapą. Tada aš pati nebesuprantu, kas mane veda, bet puolu savo auką. Rizikuoju, bet tik tada, kai labai labai kažko noriu. Suprantu, kaip liūdnai gali baigtis mano juokingas, bet toks lemtingas šuolis. Jo kaina gali būti gyvybė. Bet jei pasiseks, man priklausys visas pasaulis. Tada, kai gyvenime dariau sprendimus „mirk gyvenk“, nes taip būtinai reikėjo, arba to nežmoniškai norėjau, aš pasiekdavau savo tikslą. Man pavykdavo. Dėl to verta būdavo kentėti, nes tai, kas geriausia atitenka per didžiausias kančias. Nors aš net nejutau skausmo. Vardan tikslo. Net pati esu nustebusi, kaip paprasta ir lengva pasiekti tikslą, kai labai stipriai to nori. Kiek daug galiu iš savęs išspausti ir net nepajusti kančios.
Su metais suprantu, kad norėti reikia labai atsargiai. Labai norėti net pavojinga, nes rimti norai tikrai linkę išsipildyti. Čia tiems, kurie nori tikrai stipriai. Ir man. Bet aš labai retai tiksliai žinau, ko noriu. Todėl guliu pasaloje kaip snaiperis, tyliai supuosi ant žolės stiebelio, kaip erkė. Tiesiog laukiu kažkokio stebuklo. Tikiuosi tarytum pelenė pabusti vieną rytą princese, pabusti viso pasaulio ekranus užkariavusia mega žvaigžde. Labai galimas daiktas, kad to niekada nebus. Nes labiausiai aš esu stovintis laikrodis, bet net stovintis laikrodis kartais rodo teisingą laiką…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *