Jei gauname šansą atkeliauti į šį pasaulį, gauname pirmą ir pačią brangiausią dovaną – gyvenimą. Gyvenimą labai mylėjau nuo pat mažens, kiek tik sugebu save atsiminti. Būdama visai vaikas, naktimis liūdėdavau, kad kažkada šis nuostabus žaidimas, vadinamas gyvenimu, baigsis. Ir mano brangiems žmonėms ir man pačiai. Prabėgus nuo tada nemažai metų, dedu lygybės ženklą tarp žodžio gyvybė ir žodžio sveikata. Jau pasiekiau tą ribą, kai aiškiai suvokiu, kokia svarbi šita sąvoka. Noriu gyvenimo dovana džiaugtis kuo ilgiau.
Kad meilė yra šio gyvenimo pats gražiausias žiedas taip pat suvokiau labai anksti. Turbūt tai vienintelis dalykas, kuriuo dar tikiu šiame gyvenime. Prisipažinsiu, labai bijau, bet vis vien tikiu. Noriu tikėti. Besąlygiška, viską užvaldančia ir nenugalima meile. Šios dovanos troškau nuo pat vaikystės. Irgi nuo tų dienų, kiek save prisimenu. Labiausiai bijojau mirti, labiausiai troškau meilės. Keistas vaikas, o gal ir visai ne?
Bet štai trečią pačią svarbiausią gyvenimo vertybę pradėjau suvokti kažkodėl visai neseniai. Gal aš to sau tiesiog neįsivardinau, o gal nesuvokiau, kaip stipriai visiems žmonėms to reikia ir kaip retai mes ją turim. Tai laisvė. Ta saldžioji, brangioji laisvė. Tiesa pasakius, ši sąvoka daug logiškesnė ir ne tokia miglota, kaip meilės sąvoka. Gaila, bet mūsų smegeninėse ji taip giliai užkasta ir taip viskuo užmaurota, kad tik mes to brangaus turto neturėtumėm. Jeigu apie meilę, kaip apie kokį narkotiką suokia viso pasaulio įvairaus pobūdžio garsiakalbiai ir mikrofonai, tai laisvės sąvoka, mano nuomone, yra stipriai pamiršta.
Ir tas nenusakomas noras keliauti žmonėse taip pat gimė iš laisvės troškimo. Keliauti, tai tarytum prisiliesti prie amžinybės. Mes negalime nukeliauti į praeitį, negalime nukeliauti į ateitį. Tačiau galime keliauti erdvėje. Per tą trumpą laiko tarpą, kuris mums duotas šioje žemėje, įdomiausia, ką mes galime nuveikti – pamatyti pasaulio įvairovę. Taip, galima keliauti į save, galime keliauti po kitų gyvenimus ir išgyvenimus knygose, filmuose, apkalbose, kitų istorijose, bet tiesiog keliauti po pasaulį yra be galo įdomu. Kaip paukščiams dangumi, kaip žuvims vandens gelmėse. Kuo sunkiau pasiekiamose vietose atsiduriame, tuo didesnė palaima apima, vien nuo minties, kad esame laisvi čia pakliūti.
Juk ne veltui pagrindinė bausmė, už kurią baisiau tik gyvybės atėmimas, yra kalėjimas. Laisvės apribojimas. Atrodytų – žmogus tiesiog negali keisti savo buvimo vietos. Tačiau, kokia siaubinga tai yra bausmė. Tai kodėl taip dažnai mes patys save pasodiname į kalėjimus? Savo susigalvotus, kitų mums sukurtus ir primestus. Ką aš galiu ir ko ne, kur galiu būti, o kur ne. Kaip kažkas už mus gali nuspręsti kur ir kodėl mes turime gyventi? Ir su kuo. Kodėl leidžiame kažkam mums aiškinti, kaip turime elgtis? Ar kažkam esame skolingi? Na, jeigu esame, tai esame. Žinome tai tik mes patys. Bet jeigu ne? Kas mums meluoja apie kažkokią mistinę pareigą, apie lojalumą darbdaviui, savo miestui, kaimui ar kažkokiam žmogui? Vienintelis dalykas, kuris riboja mano laisvę yra pasekmė. Ne taisyklės, o dėsniai. Amžini ir neatšaukiami. Kaip yra veiksmas, taip yra atoveiksmis, kaip yra žemės trauka ir kito žmogaus trauka, kaip yra gyvenimas ir yra mirtis. Neatšaukiama. Kaip yra mano laisvė ir mano nelaisvė, kuriai pati save pasmerkiu, bet daugiau niekas kitas.