Dažniausiai žmonės stengiasi pradėti naujus metus kažkaip gražiai, su naujais tikslais ir svajonėmis. O aš pradėjau su pykčiu ir neapykanta. Rimtai. Supratau, kad tiek daug dalykų nekenčiu šiame gyvenime ir taip stipriai ant daug ko pykstu. Svarbiausia, puikiai viską žinau – pyktis kenkia mano pačios sveikatai. Pykti ant kažko reiškia tą patį, kaip gerti pačiam nuodus ir tikėtis, kad tas kitas numirs. Vis vien tokia yra tiesa – aš šiemet pykstu. Daug dalykų nusibodo. Kas keisčiausia, tas nelemtas pyktis dažnai mane nuteikia labai produktyviai. Supykusi galiu kalnus nuversti. Pykstu ant to, ko jokiu pykčiu negaliu pakeisti. Pykstu ant pasaulio dėsnių, kurie yra tokie ir niekas jų neatšauks. Ant to, kas taip dažnai nutylima, nes tas, kuris sako, greičiausiai, ant savęs pasisako. Taip bepykdama įsivardinau sau vieną iš pasaulio dėsnių, kuriam pavadinimo dar neišrinkau. Išliesiu tą savo pyktį su visais dėsniais.
Yra toks populiarus klausimas, kas šiame pasaulyje pirmiau atsirado višta – ar kiaušinis? Man šis klausimas kilo, kai pradėjau galvoti, kaip atsirado pirmieji populiarūs žmonės. Vadinamosios „žvaigždės”. Juos sukūrė aplinka. Kaip tai įvyko? Aš manau, vienas iš būdų, kaip atsiranda žvaigždės, yra toks – juos sukuria kitos žvaigždės. Vienas kažkas, kuris jau yra populiarus, paskleidžia savo nuomonę – štai, žiūrėkite, tas nieko sau žmogelis yra labai šaunus. Ir čia jau nesvarbu, ką jis ten sau šauniai daro – kalba, dirba, groja, dainuoja, valgyt daro ar tiesiog yra gražus. Taip pasako žmogus, kurio nuomonė kitiems yra svarbi. Niekas nenori parodyti nepagarbos visų mylimai personai, nes juk tas populiarusis žino, ką kalba, jis yra žvaigždė. Vadinasi, yra žvaigždė ir šitas naujasis populiarusis. Taip gimsta nauja žvaigždė. Iš nieko. Tik nežinau, kaip atsirado ta pirmoji žvaigždė, lygiai, kaip nežinau, kas atsirado pirma – višta ar kiaušinis.
Prasideda garbinimas. Gal pusė tų garbintojų jau ir pirmosios žvaigždės pakęsti negalėjo, bet kur dėsiesi. Negi nuogam karaliui pasakysi, kad jis nuogas? Taip devyniasdešimt procentų toliau skleidžia idėją, kad ir šitas naujas yra šaunus! Ir ką naujasis šaunusis bedarytų, jau savaime yra begalinis gėris. Tokiu atveju pas pastarąjį atsiranda pasitikėjimas savimi, na, o mes žinome, kad kaip žiūrime į save, taip į mus žiūri ir mūsų priešai. Jei aš pats įsitikinęs, kad mano košė šimtą kartų skanesnė už visas kitas košes, be to, visi kiti tą patį kartoja, kodėl turėčiau kažką daryti kitaip? Visi srebia mano košę, visi galvoja, kad ta košė turi būti būtent tokia, kokią aš ją verdu. Gal keletas patyliukais ją spjaudo, bet visų kitų jau ir skonio receptoriai adaptuojasi. Visi valgo. Visiems gerai. Niekas nedrįsta pasakyti, kad karalius nuogas. Vyksta visiškas iškrypimas. Atsiranda dalykų, kurie net jau ir su koše nesusiję, bet jau tas žvaigždūnas pasidaro nuostabus visapusiškai – ir dainuoja jis gražiai, ir kalba protingai, ir taip norisi visur ir visada jam pritarti. Nes tokia jau ta žmogaus psichologija – jei mums kažkas patinka, mes jų klaidas linkę nurašyti aplinkai ir visai net nekaltiesiems, o tas, kurio nemėgstame viską ir visada daro blogai. Deja. Sunku iš šito rato ištrūkti. Žodžiu, nuo paprastos skanios kažkam košės, tas košės virėjas tampa absoliučiai geru ir visų mylimu žmogumi. Nes na juk koks talentingas žmogus! Kad jau vienoje srityje talentingas, tai ir daugelyje kitų. Štai jau ir knygas kaip talentingai rašo! Rašo apie bet ką. Ratas sukasi. Kas tuo abejoja, tyli, nes nedrįsta tokioje minioje šūktelėti- o juk karalius nuogas! Nes gal aš nieko nesuprantu, o jei ir suprantu, kaip gi aš kitiems įrodysiu?
Net ne tai liūdniausia, kad kažkokią nesąmonę visi garbina. Liūdniausia, kad tiek daug tikrai vertų ir talentingų ne tik lieka nepastebėti, bet dar ir tampa atpirkimo ožiais. Minia yra tokia- negali būti per daug pozityvo. Kažkur reikia nuleisti garą. Kažką be saiko garbinant, reikia kažką ir nulinčuoti. Reikia ant kažko sukarti šunis. Tada užsisuka tas kitas ratas. Priešingas. Atsiranda kažkokia pagrįsta, o gal ir nelabai pagrįsta priežastis nemėgti kažko. Jam sukraunamos visos būtos ir nebūtos kaltės ir nuodėmės, jis tiesiog erzina, jo galima nemėgti. Tai jau masinis reiškinys- visuotinai nemėgti, susitikus pasvarstyti, koks anas netikęs, gal net nubausti, gal net už svetimas kaltes, gal net už to garsiojo žvaigždės nuogo karaliaus paklydimus.
Tai vyksta kasdienybėje, nebūtinai politinių diktatorių ir televizijos ekranuose mirgančių žvaigždžių atžvilgiu. Tai vyksta, kai susitinkame kompanijoje. Kai susitinkame trise, nes užtenka tam vos trijų, iš kurių vienas yra žvaigždė, du nedrįsta sušukti, kad karalius nuogas, o trečias tampa atpirkimo ožiu. Noriu būti žvaigžde, o ne atpirkimo ožiu. Ne visada sekasi. Štai ir pykstu. Paprasta. Tokie tie naujieji metai.