Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila, kad reikia būti ciniku, jei nori į pasaulį žiūrėti tikrai giliai. O man taip norisi būti tiesiog saldžiai naivia ir į pasaulį žvelgi tyromis ir šviesia ateitimi tikinčiomis akimis! Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila, kad turime būti žiaurūs tam, kad spręstume tikras, tikrai tikras ir pačias tikriausias pasaulio problemas. Tiek, kiek žiaurus yra gydytojas vienam kūdikiui persodindamas donoro (kito kūdikio) širdį. Jis neverkia, jis daro.
Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila, kad drąsūs ir stiprūs dažniausiai yra niekšai, o geri ir dori- tiesiog bailiai.
Kaip gaila, kad kažką panašaus į tikrą tiesą ir gyvenimo realybę suvokia tie, kurie yra jos suluošinti. Stebuklais, gėriu ir tiesa tiki tie, kurie net iš tolo nesuvokia tikros žmonijos padėties. Ją pamatę, jie būtų tiesiog sutriuškinti.
Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila, kad esame įsukti į voverės ratą, kad išgyventume, kurtume, progresuotume. O progresas gali būti absoliutus blogis. Žmonija išgyvena ir klesti, tam, kad naikintų, kol tai pražudys visą planetą. Ratas bus apsuktas ir sustos. Nebebus kam jo sukti.
Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila, kad aplinkui tiek melo, kad taip dažnai nebegalime patikėti tiesa. Daugelyje teorijų tiesa yra persipynusi su melu. O ten, kur dalis tiesos, melas yra ypatingai stiprus. Nes gražesnis. Kaip gaila, kad dažniausiai nubaudžiami ne patys didžiausi niekšai, o tie, kurie pasipriešino dar didesniems. Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila, kad nėra nė vieno iki galo objektyvaus žmogaus. Visi mes turime interesą. Tam kad išgyventume, turime, kažką nugalėti.
Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila, nesu cinikė. Galima cinizmą pavadinti gražesniu žodžiu. Nesugalvoju. Dažnai neskiriu, kas yra gerai, o kas blogai. Negaliu, nemoku ir neišgelbėsiu viso pasaulio. Sėdžiu lėktuve, kuris krenta, užsimerkiu ir matau iliuziją, kad kylu… Kaip gaila, kaip beprotiškai gaila.