Žmogus visada padarys taip, kaip jam reikia. Taip, kaip jis nori. Visada. Jei žmogus kažko nori, jis ieško galimybių, kaip tai padaryti. O kai nenori – ieško priežasčių, kaip to nedaryti. Na, jūs juk žinote tai ir be manęs… O dabar atsirado nauja priežastis ir nauja galimybė. Viskas išsigrynino. Tarytum per kokį kiaurasamtį. Smulkų sietelį.
Anksčiau buvo daugiau smulkių detalių, laviravimo, išvedžiojimų. O dabar viskas tik dar paprasčiau. Kaip per karą. Juk taip ir būna. Jei kažkas ne taip – kaltas karas. O kitiems karo fone viskas tik dar aiškiau, greičiau, paprasčiau… Išsiskirti, palikti, nubausti, mirti, nužudyti. Visi kartoja – gyvenimas dabar nebebus toks pats. Viskas pasikeis. O kas pasikeis? Ir aš supratau, pasikeis priežastys.
Žmonės dar labiau darys tą patį, ką darė. Tik priežastys bus kitos. Jei tu kažko seniau negalėjai ir nenorėjai matyti, o reikėjo, turėjai suktis, kad to išvengtum. O gal ir neišvengdavai. O dabar – kaltas virusas. Ko nenori, su tuo nesusitinki. Esi tik su tais, su kuo būtina būti. Arba su kuo labai nori. Ir nesulaikys tavęs nei baimė susirgti, nei numarinti kitus, nei taisyklės, nei draudimai, nei baudos, nei įstatymai.
Kažkas dirbo, kad išgyventų, o kažkas tam, kad uždirbtų visus pasaulio pinigus, kurių seniai jau pakankamai uždirbta. Vieniems iš jų karantinas galimybė. Galimybė sustoti, atsikvėpti, gyventi, pamatyti tikrus dalykus. O, sako tokie, kokia puiki galimybė! Jiems to reikėjo, kaip kokios ligos. Kad sustabdytų. Koks puikus dalykas! O kažkam tai badas. Tikras. Nes nėra galimybės dirbti ir užsidirbti. Tiems, kas ėjo dirbti, nes reikėjo, ne iš gero gyvenimo, o dėl išgyvenimo.
Ir dirbti vieniems dabar reikia. Nori ar nenori. Ir sunkiai. Nors mielai būtų namie, nepervargtų ir nerizikuotų savo gyvybe. O kiti zyzia, kaip namie nuobodu ir kaip norėtų lėkti skristi… Ir kokia bėda būti namie! O kiti ir toliau lekia. Sunku tiems patiems ir tokiems patiems. Ir dėl to paties. Lengva, gera, laisva tiems, kam visada lengva ir gera. Ir laisva. Lėkti. Ir aš lekiu ten, kur noriu. Ir lieku ten, kur noriu. Išsigrynino.
Ar tikrai? Pati sau užduodu tą klausimą. Ar tikrai išsigrynino? Ar tikrai kažkas pasikeitė? Niekas nepasikeitė. Net priežastys. Kaip per amžius buvo, taip ir liko. Aš tik dar labiau nedarysiu, ko nenoriu daryti. Neisiu, kur nenoriu eiti. Nebūsiu, kur nenoriu būti. Ir niekas manęs nesulaikys nuo to, ką aš noriu daryti. Būsiu su kuo noriu ir kur noriu. Pasitikėsiu tais, kuriais noriu pasitikėti. Tikėsiu tuo, kuo noriu tikėti. Mylėsiu, ką noriu mylėti. Įsiklausykit. Įsižiūrėkit. Viskas liko taip pat. Tas pats amžinas pasaulis, po ta pačia amžina saule, su ta pačia amžina žmonija, to paties amžino viruso fone…