Bevardė. Virtuvės filosofė. Niekam nežinoma persona, kuri sėdi ant sofos ir kalbasi pati su savimi. O tada tas savo tuščias kalbas transliuoja viešoje erdvėje. Apie mane. Tikrai taip. Nieko daugiau pati į savo tekstus neįdedu. Nieko daugiau iš jų nesitikiu. Kiekvienas gauna iš visko, kas pasitaiko jo kelyje tai, ką pasiima. Tai, ko reikia, tai, ko trūksta, tai ką traukia link savęs ir į save.
Labai dažnai, gavusi smūgį ar net mažą sprigtelėjimą lengviau atsikvepiu ir pasidžiaugiu, kad niekas manęs nežino. Nes neištverčiau viešos kritikos. Pati skaitau žmonių viešus, atvirus pasisakymus. Ir net šiurpstu. Kaip jie atveria savo esybę tamsių jėgų puolimui! Kiek daug apie juos galvoja blogai. Gal lygiai tiek galvoja ir gerai. Tik, kai matau svaidomas strėles į visų matomus ir žinomus veidus, visas kūnas nueina pagaugais. Viešai nusirengti yra labai stipru. Apnuoginti sielą – stipru. Gauti į tą sielą spjūvį – stipru. Garbingai atlaikyti visus smūgius – stipru. Nusisukti ir nueiti, išdidžiai iškėlus galvą – stipru. Aš taip dar nemoku. Gal nemokėsiu niekada.
Bet tylėti visada man irgi sunku. Kartais labai. Aš iš tų, na žinote, kur nejaukią pauzę išgyvena kaip asmeninę atsakomybę ir didelėje draugijoje žmonių pirma ištaria žodį. Kad tik ne tyla! Santykiuose tas pats. Visada maniau, kad kalbėtis yra labai svarbu. Visi taip sako. Visi psichologai ir santykių specialistai. O dabar nebežinau. Kartais nežinau, ką daryti. Kas iš to kalbėjimo? Ką pasakyti, kad kalbėjimas nebūtų dėl kalbėjimo? Tada ilgai tyliu. Nes galvoju. Ir darosi labai liūdna, nes suprantu, kad neturiu, ką pasakyti. Suprantu, kad mano žodžiai bus sakyti šimtą kartų. Šimtą kartų kartoti ir todėl visiškai beprasmiai. Jei tuos pačius žodžius reikia kartoti šimtąjį kartą ir niekas nesikeičia, gal laikas pasidaryti išvadas? Kaip kapstytis iš tos padėties? Kaip gelbėti situaciją? Taip dažnai atrodo beviltiška ir belieka patylėti.
O kalbėti vis vien norisi! Tik ar pastebėjote, kad mūsų taip aiškiai išsakytos mintys kažkam skamba kaip visiška paukščių kalba? Aš kartais išpučiu akis. Kaip niekas nesuprato, ką pasakiau? Kai pasakau žmogui, kad man ir liūdna, kad jam sunku, ir linksma, kad net tokiame sielos sunkume, jis sugeba juokauti, o žmogus girdi, kad man linksma, nes jam sunku, o jo pokštai man apgailėtini… Pastebėjote? Dešimt kartų iš visų pusių bandome pasakyti aiškiai ir teisingai ir dešimt kartų gauname į kaktą už tai, ko nesakėme. Kas ne taip? Nesuprantu. Nesugebėjime aiškiai pasakyti ar nesugebėjime suprasti net aiškiai iškomunikuotos informacijos? O gal abiejuose? Ir jame, ir manyje? Tu sakai: „Auuu, kas nors? Ar girdite mane?”. O tau sako „Nekauk ant manęs. Nelok.”. Ir abu nelaimingi. Nes vienas blogai girdi, o kitas neaiškiai kalba.
Todėl aš bevardė. Kažkam – virtuvės filosofė, moterytė sėdinti ant sofos ir samprotaujanti pati su savimi. O kažkam – tyruose šaukiančiojo balsas. Ir nepamirškite auksinės minties – tai, ką jūs matote manyje yra ne apie mane, tai yra apie jus. Apie mane yra tai, ką aš matau visur aplinkui. Jumyse taip pat. Todėl aš bevardė, kad jūs galėtumėte atrasti tarp eilučių savo vardą.