Ar žinote kaip vadinasi mūsų planeta? Ne, ne Žemė. Mūsų planeta, mūsų visas pasaulis, o gerai pagalvojus, ir viskas, kas yra aplink jį, turi kitą pavadinimą. Jis vadinasi Paradoksas. Todėl niekas ir nesikeičia, todėl ir sukasi viskas tuo pačiu ratu, todėl viskas yra nekintama ir nepataisoma. Nes yra pagrindinis dėsnis. Paradoksas.
Neseniai išgirdau apie jaunesnio vaiko taisyklę. Ar žinote ją? Aš nežinojau. Taisyklės pavadinimo nežinojau, bet labai gerai esu patyrusi, kaip ji veikia. Tėvai turi porą vaikų. Vienas yra vyresnis, kitas jaunesnis. Vyresnis yra didesnis. Logiška. Statistiškai jis yra stipresnis, greitesnis, protingesnis ir visoks kitoks …esnis. Taigi, dėl galios pusiausvyros, tėvai turi stotis į mažesniojo pusę. Tada jėgos susilygina. Bet visi mes suprantame, kad absoliučios lygybės ir teisybės šiame pasaulyje nėra ir būti negali. Dėl jau daugybę kartų aptartų priežasčių. Pusiausvyros kažkokiu būdu nelieka. Po tėvų įstojimo, vyresnysis tampa silpnesniu. Na žinote, dar ta visa brolio paklydėlio istorija. Kai vyresnis visą gyvenimą dorai ir sąžiningai buvęs su tėvais ir jiems padėjęs, negauna to, ką mažasis prisidirbęs gauna, vien už tai, kad po daugybės metų išsidirbinėjimų parsivelka namo. Ir taip, stipriai pavadinkim, budelis tampa auka, o auka budeliu. Štai jums pirmasis paradoksas.
Ir taip visur ir visada. Ką mes šiais laikais labai ryškiai matome. Amžių amžius moterys buvo silpnoji lytis. Ir nesakykit, kad jų neskriaudė ir neva joms buvo žiauriai gera nesimokyti aukštosiose ir apskritai nesimokyti anei rašyti, anei skaityti, nebalsuoti, nedirbti norimų darbų, būti tik žmonomis ir gimdyti po dvidešimt vaikų, kol mirsi per gimdymą, būti ištekinamomis per prievartą, būti priklausomomis nuo savo vyrų ir nuo visų vyrų apskritai. Nekalbu jau apie visokius kriminalinius atspalvius – išnaudojimus, pardavinėjimus, prievartavimus, mušimus ir žudymus. Net neminint šių faktų, lygybe nepavadinsi visko, kas vyko pasaulyje nuo amžių amžinųjų. Po viso to, ar gražu vyrams šiais laikais skųstis, kad dabar juos diskriminuoja? Kad vyksta pozityvioji diskriminacija, kai tarp vyro ir moters į geras pareigas, renkamasi moterį? Kad po skyrybų vaikai paliekami mamai? Na ir visi kiti dalykai, kur moterų gyvenimas palengvėjo, o vyrų pasunkėjo. Nes vyrai tas pareigas, kurias atliko iki šiol, tebeturi atlikti ir iš jų be galo daug tikimasi. Dar tikimasi, kad jie bus švelnūs ir atlaidūs moterims, o jos nebūtinai turi būti švelnios ir atlaidžios, na, žinote, nes jos statistiškai fiziškai silpnesnės, jos gimdo, jos būna nėščios, jos moterys. Jos silpnoji lytis. Fiziškai. Biologiškai. Jas per amžius skriaudė, todėl dabar joms galima daug daugiau, negu vyrams. Dabar jos yra didelė ir galinga jėga. Vargšai šiuolaikiniai vyrai. Paradoksas.
Aš nekalbu apie nieką, kas nukrypsta nuo normos. Aš kalbu apie civilizuotą pasaulį. Aš žinau, kad yra įvairių subkultūrų, kur nei moteris, nei vaikas, nei joks kitas silpnas sutvėrimas po šiai dienai apskritai nėra laikomi žmonėmis. Civilizuotame pasaulyje yra normos ir taisyklės. Yra ir turi būti jėgų pusiausvyra. Turi būti balansas. Turi būti. Bet, paradoksas, kad kaip tik čia jo ir nėra. Nesu didelė žinovė rasinių klausimų. Juodas, baltas, geltonas. Tikrai neišmanau, kaip viskas vyko ankstesniais laikais. Nelabai susiduriu su tuo, kaip vyksta dabar. Tik kiek žinau iš nuogirdų, viskas atrodo maždaug taip: balti žmonės nelaikė žmonėmis spalvotų žmonių. Skverbėsi ir užiminėjo jų teritorijas, atiminėjo jų nuosavybę, žudė, prievartavo, grobė ir pardavinėjo kaip daiktus. Jėga parsigabenę ar apgaule prisivilioję, laikė juos gyvuliais. Patys skriaudė tą jaunesnį vaiką, tada sugalvojo atkurti jėgų pusiausvyrą. Kas iš to išėjo matau ir girdžiu iš visų medijų. Gaunam galvon. Bandom gintis, o mums rėkia, kad ir vėl puolam. Tada dar labiau gaunam. Ir labai atsiprašau, bet, panašu, kad esam to verti. Paradoksas.
Dar neišmanau kai kurių meilės reikalų. Esu už meilę. Esu už laisvę. Esu už laisvę mylėti. Už savo laisvę mylėti tą, kuris myli mane. Jaunas, senas, vyras, moteris. Visi, kurie turi sveiko proto pasirinkti, turi teisę mylėti, ką nori ir būti mylimi. Ne būti priversti mylėti, bet pasirinkti, ką mylėti. Viskas. Toliau susipraskite patys. Apie šią problemą daug nekalbėsiu. Suprantu tik, kad vienus vadino per amžius iškrypėliais, kalino ir baudė mirties bausme. Kiek žinau, dabar yra daug verkiančių, kad neturi net teisės vadinti daiktų savais vardais. Sako, vadink nors ir puodu, tik ant ugnies nestatyk. Bet už negražų pavadinimą civilizuotame pasaulyje gali labai susigadinti savo karjerą ir kitaip nukentėti. Ir čia jėgų pusiausvyra krypsta į kitą pusę. Esu silpnesnis, nes esu mažuma, todėl turiu daugiau teisių už tuos, kurių yra daug. Jie stiprūs ir mane skriaudžia. Mane reikia ginti, o juos skriausti. Paradoksas.
Na ir pagaliau, šių dienų aktualijos. Apie sveikatą. Dabar išdėstysiu teoriją, kurią pati susikūriau. Gal esu neteisi, bet man taip atrodo. Žmonės gyveno trumpai ir mirdavo nuo baisių ligų, kol nebuvo išrasti ir nepradėti naudoti vieni ar kiti vaistai ir skiepai. Tuomet visi pradėti masiškai skiepyti. Taip, medikamentai yra nuodai. Tik mažos jų dozės, bet nuodų dozės. Jos žudo ligos sukėlėją, bet nėra labai sveika ir pačiam žmogui. Skiepas yra mažas užkratas, ir kaip bežiūrėsi, pats savaime jis nėra sveikas dalykas. Ne vitaminai. Bet medikamentų dėka, kai kurios baisios ligos išnyko apskritai. Žmonių gyvenimai pailgėjo. Mirštamumas sumažėjo. Kai masės nustojo sirgti, gerai išmanantys situaciją susigaudė, kad masėm skiepijantis ir nebesergant, elitinė saujelė protingesnių gali nuo kai ko ir nesiskiepyti, nes nesergančiame pasaulyje, penki neskiepyti kažkaip nesusirgs. O masės nedurnos. Masės pamačiusios, kad saujelė gali nesiskiepyti, pradėjo baubti, kad skiepytis nereikia apskritai. Kas bus? Saujelė kažkaip nepražus. Pasiskiepys. Bet masės nesiskiepijančių pridarys labai daug bėdos. Sau ir aplinkiniams. Nustojus sirgti ir atradus nesirgimo priežastį, buvo nutarta ją pašalinti, kad vėl pradėtume sirgti. Tas pats ir su populiariu dabar virusu. Kaukės, ne kaukės, izoliacija, ne izoliacija. Jei užsidės kaukes ir izoliuosis visi, tu vienas jau gali nesiizoliuoti be kaukės. Tik tyliai. Paradoksas.
Iš gero gyvenimo viskas. Tikrai iš gero. Kuo geriau gyvename, tuo labiau aukštiname skurdų gyvenimą. Kuo didesnis visos žmonijos progresas, tuo labiau suprantame, kiek daug žalos, o ne naudos jis atnešė. Kuo geresnėmis sąlygomis gyvename, tuo labiau norime į laukinę gamtą. Kuo lengvesnį fiziškai darbą dirbame, tuo daugiau susigalvojame sunkios ir aktyvios fizinės veiklos. Kuo viskas sudėtingiau, tuo paprasčiau norisi. Paradoksas. Paradoksas. Paradoksas. Aplink vieni paradoksai. Ir kad klysti supranti tik tada, kai jau nebegali nieko pakeisti. Kol neprarandi, tol nesupranti, ką praradai. Kol nepasidaro blogai, tol nesupranti, kaip gerai buvo. Gal, kol neperskaitei, nesupratai, kad nevertėjo skaityti. Paradoksas.