Kartais man atrodo, kad aš jau nieko nebeparašysiu čia. Tiesiog nebenoriu. Net pagalvoti nenoriu apie kažkokį sėdėjimą ir rašymą. Tiesą pasakius, man dėl daugelio dalykų taip yra. Atrodo, kad niekada. Nebebus, nebedarysiu, nebenorėsiu. Aš apskritai esu emocijos žmogus. Ir nuotaikos. Ir ne, nėra taip, kad aš negalėčiau suvaldyti savo emocijų ar nuotaikų. Ar minčių. Aš jas suvaldau. Bet tada man būna labai bloga. Nurijus dar ilgai virškinu. Nenurijus, atvirai pasakius, irgi vis virškinu kažką. Gal, kad nereikėjo arba reikėjo kitaip. Jau išmokstu su tuo kovoti. Su mintimis, kad reikėjo kitaip. Nes kas padaryta yra padaryta.
Taip ir su rašymu. Nežinau kodėl rašau. Kartais noriu, kartais prisiverčiu, kartais net negaliu kitaip. Tai štai nenorėjau. O šiandien besėdėdama ir bežiūrėdama į berniuką, kuris rišosi raudonų batukų raištelius, pajutau nesuprantamą jausmą. Negaliu jo nusakyti. Karts nuo karto vaikystėje mane apimdavo tas jausmas. Nesuprantamas jausmas. Pasakose, matyt, taip pasijunta žmogus, kai jam kažką šnabžda gerosios fėjos ar elfai. Savo paslaptinga kalba. Arba angelai. Tik prasmės tame jokios. Tik nenusakomas jausmas. Kartais pagalvoju, kad gal kokia gerųjų hormonų banga ūžtelėjo ir nusirito nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Per visą kūną. Tada aš sustingstu ir galiu taip būti. Be laiko nuovokos. Šiaip, aišku, trumpai, vos keletą minučių, bet atrodo, kad ilgiau.
Kai paaugau, visai neseniai tas jausmas pasidarė dar keistesnis ir konkretesnis. Aš tarytum išgyvenu kito žmogaus laimės jausmą. Ne, empatija to nepavadinsi. Gal aš ir jaučiu kitų skausmą, bet tai visai kas kita. Šitas jausmas labai malonus. Aš bebūdama su, mano nuomone, laimingu žmogumi, tarsi nusikeliu į pačias laimingiausias jo gyvenimo akimirkas. Kalbuosi su drauge, ir nuklystu į jos laimę, ramybę, gal net į tokį džiaugsmą, kuris man nėra pažįstamas. Dėl dalykų, kurių nesu išgyvenusi. Gal todėl man dar maloniau jausti tuos gerus jausmus, nes man asmeniškai jie nepažįstami.
Ir štai mažas berniukas rišasi raudonų batukų raištelius ir mane vėl užplūsta tas nenusakomai malonus jausmas. Jis sėdi ant grindų. Tamsios ąžuolinės lentos kvepia mediena. Durys į kiemą praviros. Pro jas švelniai dvelkia šiltas vėjelis. Namuose maloniai vėsu. O už lango ryškiai šviečia saulė. Kieme raudonuoja nuo žiedų ir vakarykštės liūties apsunkusios didelio rožių krūmo šakos. Šalia jų pomidorai, pririšti raišteliais prie medinių pagaliukų iš miško. Dauguma žydi. Keli jau užmezgė mažus žalius pomidoriukus. Kambary ant palangių žydi orchidėjos. Jų šaknys lipa iš vazonėlų. Kai kurios šakos pumpuruotos, kitos šiaip kėpso, nes neapsisprendžiu niekaip kiek jų reikia nukirpti, kai nužydi… Bet yra ir gražių žiedų. Baltų ir rausvų. Sena, nerta, balta staltiesė ant didelio stalo. Sena komoda. Ant jos nuotraukos rėmeliuose, didelė vaza, į ją sukištos dar didesnės apsamanojusios šakos. Keistoka puošmena. Ir dulkių sluoksnelis ant komodos jau matyti. Rodos, vakar ar užvakar valiau. Ir vėl jos… Nekūrenamas vasarą židinys ir akys vėl pareina prie berniuko.
Jis sėdi ant grindų ir pirmą kartą gyvenime rišasi batukus. Nauji raudoni batukai taip patiko, kad dėl jų išmoko užsirišti raištelius. Aš nematau išoriškai tos laimės. Aš ją jaučiu. Net nežinau, ar tai laimė. Toks nenusakomai geras jausmas. Berniukas kažkada gal prisimins šitą savo pirmą kartą, o gal ne. O aš jo niekada nepamiršiu. Tik tai nesvarbu, svarbu tas nenusakomas, nepaaiškinamas jausmas. Toks apie nieką ir toks nuostabiai geras. Kai gali tiesiog sėdėti sustingus ir žiūrėti. Ir šypsotis. Ir jausti tą jausmą. Turbūt apie tokias akimirkas yra sakoma, kad iš jų susideda gyvenimas, kad jos ir yra gyvenimas, ir kad dėl jų verta gyventi ir net numirti. Tik kada nors. Dar ne dabar. Bet, tikiuosi, bus verta. Gyventi, numirti ir rašyti. Na pirmiausia rašyti, o jau paskui…