Apie viską, ką dabar pasakosiu, jums reikėtų išgirsti ne tik iš manęs, bet ir iš kažko kito. Žmogaus, kuris mane mato iš šono. Objektyvaus žmogaus. Žmogaus, kuris galėtų pasakyti, ar aš teisingai kalbu. Žmogaus, kuris atstovautų kitą pusę. Nes visada ir visur, tam, kad priimtume bent kažką panašaus į teisingą sprendimą, mes turime išgirsti abi puses.

Neseniai supratau, kad man lėtai „daeina“.  Joks kitas žodis čia netinka taip gerai. Nieko čia juokingo. Nei gero, nei gražaus. Nei labai blogo. Tiesiog supratau, kad taip yra. Kartais aš nesuprantu užuominų ar aiškių pasakymų. Ar ženklų. Iš karto. Bet praėjus keletui dienų, kažkokiu stebuklingu ar kitokiu man nesuprantamu būdu, man ateina nušvitimas. Aš taip aiškiai suprantu situaciją! Tai, kas man buvo sakoma užuolankomis. O gal net tiesiogiai. Nežinau, ar aš visą gyvenimą tokia buvau ir tik dabar tai supratau. Ar kaip tik pasenau ir pradėjau sunkiau gaudytis. Nežinau.

Taigi. Istorija ir net ne apie tai. Istorija apie krizę. Niekaip negalėjau pradėti rašyti, nes apie viską, kas atrodė aktualu, jau buvau filosofavusi. Pati savimi nusivyliau. Nejaugi aš tokia pasikartojanti ir manyje viskas apie tą patį ir nieko naujo? Nusivyliau savimi šimtas tūkstantąjį kartą. Nuleidau rankas ir pagalvojau, kad jaučiuosi kaip tas laukinis Mauglis.

Žmonių vaikas Mauglis vilkų taryboje, kur yra sprendžiamas jo likimas. Mirs jis ar gyvens… Ir aš kaip tas vaikas. Pasimetusi, nes tiesiog nežinau. Nežinau, kaip gyventi, ką daryti, į kurią pusę pasukti. Ir taip norėčiau, kad iššoktų motina vilkė. Iššieptų savo dantis prieš visus kitus vilkus. Ir suurgztų, kad geriau mirs, bet manęs niekam neduos skriausti. Nors pati turi dar dešimt vilkiukų, bet mane užstos ir gins kaip savo tikrą ir vienintelį vaiką. Bet vilkė neiššoka. Vilkė rūpinasi savo kailiu. Ir kitais vilkiukais…

Gal tada grakščiai tarp manęs ir vilkų išsiries pantera? Kaip geri, solidūs, gyvenime daug pasiekę draugai. Pasiražys kaip animaciniame filmuke. Kaip tikra pantera. Ir pasakys, kad jie sumoka už mane. Mano kainą. Jie už mane laiduoja. Jie ištiesia man pagalbos ranką, nes jiems esu brangi draugė. Jie už mane gal atvilks vilkų tarybai nudėtą buivolą kaip išpirką? Draugų neatsiranda. Buivolas jiems patiems labai reikalingas. Net jei jie pasiskerdę buivolų jau visą bandą.

O gal tada išropos pagaliau didelė ir stipri meška? Ji pasakys, kad puikiai supranta susirinkimo beprasmiškumą. Kad viskas yra farsas, o ji manim pasirūpins kaip gera vadovė. Nes nėra čia jokios teisybės ir gerai vertinami ne tie, kurie yra verčiausi. Krūva vilkiukų su vilko bilietais nieko neveikia aplinkui, bet juos gaujos vadas šeria priedais ir priemokomis. O aš nesu blogiausia iš jų. Todėl garbinga meška ne sau viską susigrobs į medaus statinę, bet ir mane pamaitins, išgelbėjusi nuo kitų vilkų. Bet meška tik čiulpia savo leteną įsivaizduodama, kad ji nusipelnė viso medaus viena.

Taip aš fantazavau vieną vakarą. Kitą vakarą aš kažkodėl pradėjau galvoti apie visus neteisingai apkaltintus ir net nuteistus. Kaip skaudu turėtų jiems būti? Kaip nežmoniškai bloga turėtų būti visiems, kuriuos viešai apkaltina, atima iš jų laisvę ir gerą reputaciją. O jie nesugeba apsiginti. Tada dar pagalvojau, koks nepaprastai vertingas yra gero ir doro advokato darbas. Advokato, kuris ištrauktų už ausų nelaimėlį iš bėdos. Ir štai tada aš pagaliau susivokiau!

Po poros dienų samprotavimų man „daėjo“ tema, kuria noriu pafilosofuoti! Aš paskutiniu metu vis pagalvoju apie kažką, kas gina. Apie kažką, kas galėtų užstoti. Nes dažnai aš nesuprantu, kur esu teisi, kur klystu. Nenoriu su niekuo kovoti ir gintis. Aš noriu, kad kažkas garbingas pamatytų mane kitoje šviesoje. Toje gražioje šviesoje, iš gražios pusės. Kad kažkas atsistotų ir lieptų užsičiaupti tiems, kas mane šmeižia. Nes būkime atviri, yra tokių vietų, kur aš pati nesuprantu kaip atrodo teisingas elgesys ir stoviu pasimetusi, kaip tas Mauglis, nes man niekaip „nedaeina“. Tai ar čia aš esu skriaudikas ar aš esu auka?

Man labai reikia, kad kažkas už mane pasisakytų ir mane užstotų. Kad būtų tas, kuris kalba visiems už mane kaip ta kita pusė. Kaip mano advokatas. Juk sakiau, kad visada reikia išklausyti abi puses. Todėl ir jums noriu patarti. Niekada nieko neteiskite neišgirdę abiejų pusių. Netikėkite viskuo, ką jums kalba vien prokuroras. Palikite teisę pasakyti savo žodį advokatui. Nebūkime šališki ir neteisingi teisėjai, nes viena pusė visada, absoliučiai visada, bus melaginga ir neteisi, nes ji yra tik viena pusė, be tos kitos, kokia ji bebūtų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.