Visi mes perkam ir parduodam. Viską. Viskas yra prekė. Viskas, ką mes turime šiandien, yra įsigyta už tai, ką pardavėme vakar. Taisyklė tik viena – kainos ir kokybės santykis. Ar tikrai verta?
Aš esu šio dėsnio vergė. Nenoriu kalbėti apie kitus. Tegu kiekvienas įsivertina pats. Aš labai anksti suvokiau, kad gyvenu pagal šį principą. Dar vaikas būdama supratau, kad pardaviau kažką labai brangaus ir švento. Tiesa, brangiai pardavusi aš nusipirkau kažką dar brangesnio.
Supaprastinsiu. Kai man reikėjo pagalbos ir ištiestos rankos, aš į ją įsikibau. Aš skendau ir nieko nebuvo šalia. Įsikibau į tą ranką ir ji man padėjo išsikapanoti. Paskui aš labai sėkmingai įsikibau į kitą ranką. Gal daugelis vaikų taip daro. Gal nieko nėra gėdingo draugauti su vienu, paskui tą draugą palikti ir pradėti draugauti su kažkuo įdomesniu. Toks gyvenimas. Ypač vaikystėje, kai dar sunkiai supranti svetimą skausmą. Lygiai, kaip kiti nesupranta tavojo. Bet aš jau tada jaučiausi blogai. Po šiai dienai tai prisimenu. Ir jau nuo tada mane pradėjo labai graužti ir kankinti šis žmogiškos prigimties dėsnis. Tai, kad mes visą gyvenimą turime kažką parduoti, tam, kad nusipirktume. Mane liūdino, kai aš būdavau ta pamiršta lėlė, kurią iškeisdavo į naują ir gražų meškutį. Bet dar labiau mane liūdino tai, kad pati esu lygiai tokia pati mainytoja.
Tikrai labai nuoširdžiai ieškojau išeities ir atsakymo, kaip tokia nebūti. Kol praradau paskutines jėgas. Pasidaviau galutinai, kai pardaviau, kas mano gyvenime iki tol buvo tyriausia. Tyrą pasiaukojančią meilę. Negalėjau kitaip. Niekaip. Per daug gerą pasiūlymą gavau. Ir žinote ką? Nuo tada nesigailiu. Tai, ką įsigijau tikrai yra verta. Nesigailiu ir kuris laikas buvau pamiršusi savo jaunystės kančias. Nes turiu tai, ko labiausiai norėjau. Turiu tai, už ką būčiau labai daug atidavusi ir pardavusi. Daug ir dar daugiau, negu sumokėjau.
Tą konkretų savo pasirinkimą, žinoma, kad prisimenu. Bet apie pasaulio pardavimų praktikas nustojau galvoti ir dėl to kankintis. Savo atsakomybes aš žinau. Žinau, kam kiek ir už ką sumokėjau. Ką pardaviau ir ką įsigijau. O visa kita… Lai būna pasaulio bėda ir nugrimzta užmarštin. Iki vieno neseno įvykio. Labai banalaus.
Žiūrėjau į žmones ir galvojau. Tikrai verta? Jums ši kaina, kurią mokate yra adekvati? Suaugusiems žmonėms. Tyliai parduoti draugų pasitikėjimą už ką? Už saują saldainių? Jūs rimtai? Už skudurą? Jūs dar rimčiau? Taip ir matau pasislėpusį būrelį šlamščiantį saldainius, kuriuos gavo už tai, kad pamelavo draugams, už tai, kad kažko nepasakė, už tai, kad kažkam pasakė, ką reikėjo. Už tai, kad kažkas pasinaudojo jūsų draugais. Jūs tikrai rimtai? Juk galėjote turėti žymiai ir žymiai daugiau. Kad jau pardavėte, tai bent būtumėte pardavę, kad apsimokėtų.
Nuvalkiotų Judo trisdešimties sidabrinių neminėsiu. Lai bus saldainiai. Ar aš verta saujos saldainių? Pripažinsiu, nes nėra ko slėpti, kad ko gero tikrai sergu lengva paranojos forma. Aš nepasitikiu žmonėmis. Man tai gyvenime gal kažkiek ir padeda, bet žymiai labiau trukdo. Sunkiai tikiu žmonėmis net tada, kai jų ketinimai yra geri. Tačiau, kai man meluoja, mane apima įsiūtis. Dar šlykščiau, kai meluoja, bet to negaliu įrodyti. Labiausiai siutina jausmas, kad mane laiko tiek kvaila. O, kaip mane šitas jausmas žudo! Žinokit, joks aš ne pavyzdys šiuo atveju. Antipavyzdys.
Na, ilgai čia nepūliuojant, paprasta išvada. Visi mes perkam, visi parduodam. Visi turim tai, už ką sumokėjom kažką pardavę. Bet, žmonės, kad jau parduodat, parduokit bent jau adekvačiai! Kad apsimokėtų. Pagalvokit labiau apie kainos ir kokybės santykį. Na ir visai pabaigai gražus pasamprotavimas apie puotą, iš kurios vis vien reikės kažkada išeiti. Ar tikrai mokame vertai ir už tai, kas verta?