Sunkiausia yra suprasti save. Kas esame, ko norime. Neužtenka tiesiog ramiai būti, kad išgirstum tą garsųjį-tylųjį vidinį balsą. Jis užgožtas daugybės svetimų balsų. Milijonų, milijardų…
Kaip tie užmarštyje paskendę miestai. Užkloti amžinybės dulkėmis. Glūdi dykumose giliai užpustyti smėlio. Virš jų ūbauja vėjas. Jis gena sudžiuvusių, ištroškusių lietaus augalų raizginių kamuolius. Dieną saulėje iki raudonumo įkaista, o naktimis mėnesienoje sidabru spindi smėlio kopos. Tuščiomis akimis į žvaigždes dėbso šaltakraujų šliužų akys. Ir nei ženklo, nei prisiminimo apie gyvenimą, kuris vyko prieš amžių amžius. Niekas net neįtaria, nežino ir neprisimena…
Mes tiek daug ko nežinome, neįtariame ir neprisimename. Kuriame sąmokslo teorijas, nors net nesuvokiame, kokie sąmokslai vyksta iš tikrųjų, o kokie tik mūsų galvose. Kuriame sąmokslus apie sąmokslus, kad kažkas sukūrė sąmokslą, kurį mes iššifravome. Nors nieko nesuprantame ir „nušifruojame“ visai į kitą pusę. Į tolimas nuo visų sąmokslų žalias lankas. Ir taip, aš užtikrinta, sąmokslai tikrai vyksta. Jie negali nevykti. Nes mes, būdami patys su savimi, jau kuriame sąmokslus patys prieš save.
Ir taip beprotiškai sunku suvokti, ko iš tiesų mums reikia, ko mes norime. Ieškome, kas padėtų, o kas gali padėti pačiam atrasti save? Prie savęs priartėti. Liūdna, be galo liūdna tiesa, kad niekas. Nes niekas nežino, ko mums iš tiesų reikia. Nes mes kaip tie po smėlių kopomis pasislėpę miestai. Patiems padėjėjams reikia surasti savus užpustytų miestų griuvėsius. Gal jie mums padeda kažkur priartėti prie esmės, bet lygiai taip pat, jų pučiamų vėjų atneštos dulkės užneša ir taip labai klaidžius ir miglotus takelius į savęs supratimą.
Viešpatie, kaip norėčiau iki galo suprasti save! Teisingai susidėlioti prioritetus. Viską į teisingas lentynas, į teisingą piramidę. Pasistatyti teisingą bokštą, o ne šiukšlių kalną. Statyti ant teisingo pamato. Bet kaip išlieti teisingus pamatus? Juk tai, kas svarbiausia, turi būti visada po ranka ir lengvai pasiekiama. Kita vertus, tai turi būti visko pagrindas. Pakastas po viskuo. Pamatas to statinio, ant kurio viskas stovi.
Ir šiukšlės turi būti toli nuo širdies, kuo giliau… O gal kaip tik jos turi būti paviršiuje? Kad lengviau būtų jų atsikratyti? Bet tuomet visą gyvenimą tik ir gyvensime tarp šiukšlių ir švarinsimės. O kada prisikasim prie to, kas svarbiausia? To kas labiausiai mums reikalinga ir brangu?
Sėdžiu ramiai ir žiūriu į vieną tašką. Bandau išgirsti tą tylų, visų apkalbėtą, vidinį balsą. Ir negirdžiu. Girdžiu milijardus balsų šaukiančių iš giliai. Aš svarbus, ne, aš svarbus, ne, aš dar svarbesnis… O kai aš jį išgirsiu, tą svarbų, ta vienintelį, tą pagrindinį balsą, ar aš jį pažinsiu? O jei pažinsiu, kas toliau? Kas paskui? O gal jis man pasakys, kad viskas ir toliau turi būti, kaip yra? Kad nereikia rausti tų smėlio kopų. Niekam nebereikia tų sugriuvusių miestų pamatų. Lai sau dūla toliau, kaip dūlėję. Nes viskas yra taip, kaip turi būti. Viskas savaime. Ir toliau lieku ramiai sėdėti. Ant smėlio kopos, net nenujausdama, kas po ja. Kaip tas šaltakraujis šliužas tuščiomis akimis dėbsodama į žvaigždes…