Užrašai

Kartais man atrodo, kad aš jau nieko nebeparašysiu čia. Tiesiog nebenoriu. Net pagalvoti nenoriu apie kažkokį sėdėjimą ir rašymą. Tiesą pasakius, man dėl daugelio dalykų taip yra. Atrodo, kad niekada. Nebebus, nebedarysiu, nebenorėsiu. Aš apskritai esu emocijos žmogus. Ir nuotaikos. Ir ne, nėra taip, kad aš negalėčiau suvaldyti savo emocijų ar nuotaikų. Ar minčių. Aš…

Niekas niekaip niekam neturi atrodyti. Spintelės, sienos ar grindys neturi būti pakankamai tamsios arba pakankamai šviesios, kad atrodytų švarios. Moteris neturi būti jaunesnė už vyrą bent dešimt metų tam, kad jam visada atrodytų jauna ir patraukli. Ir nereikia apsimesti kvaila, kad vyras jaustųsi protingas. Ir draugės neturi būti negražios, kad būtum bent tarp jų gražiausia.…

Skiriu S.M. ir J.V. Atsikeliu ryte liūdna. Pati nežinau, kodėl. Kažkoks keistas kosminis ilgesys. Gal ką liūdno prisapnavau? Pasiduoti ar kovoti? Jau žinau. Jau buvę. Mano liūdesiai, pykčiai, net sielvartai ir džiaugsmai su palaimos jausmu vaikšto poromis vienas paskui kitą. Net ne poromis. Eilute. Džiaugsmas, liūdesys, laimė, sielvartas, pyktis, meilė, neapykanta, gerumas ir taip be…

Norėčiau spintoje turėti stebuklingas duris. Jas atidariusi pakliūčiau į visiškai kitokią realybę. Ne, nenoriu tikrų durų, per kurias galėčiau išeiti ir nebepareiti. Noriu tik tokių, per kurias galėčiau išeiti nors trumpam. Ir ten išėjusi, pirmiausia būčiau vienišas, laisvas, vaikų neturintis žmogus. Svarbiausia – vaikų neturintis. Vaikų tema jaučiuosi dviprasmiškai. Aš esu iš tų, kurie puikiai…

Štai ir pakilome virš kasdienybės. Jau labiau pakilti būtų sunku. Sakot, koks čia pakilimas virš? Smukimas. Visiškas. Į uždarą pilką buitinę kasdienybę. Gilyn. Na, čia jau kaip traktuosi, kas ta kasdienybė. Prioritetai pasikeitė. Viskas, kas buvo ypatingai svarbu iki šiol, tapo niekalu. Visos intrigos, darbiniai reikalai, pedantizmas bereikšmiuose dalykuose, ką dar nebandyto nuveikus laisvalaikiu. Viskas.…

Bręstu kartu su savo Filosofe. Keičiuosi. Ji mane kuria ir keičia taip, kaip aš ją pradėjau kažkada kurti. Filosofė – mano kūrinys, o aš jos. Pati atsisukdama atgal ir skaitydama, ką parašiau per šiuos kelis metus, matau vieną liniją. Tarytum eita sužeisto žmogaus ir paliktos kraujo žymės. Jų vis mažėja. Juk rašymas yra kaip savigyda,…

Koks nenusakomai nuostabus dalykas yra menas! Kai muzika spindi ryškiausiomis spalvomis, paveikslas kalba, o žodžiai skamba lyg nuostabiausia melodija. Man menas yra didingas stebuklas, kuris užvaldo nesuvokiama jėga. Kai širdį suvirpina, ko žodžiais negaliu paaiškinti. Kai didžiulį įspūdį padaro tai, ko nesugebu išreikšti jokiais garsais. Kodėl mus taip stipriai sujaudina nesuprantami, gal net beprasmiai garsai…

Dabar, mielas drauge, pasakyk, ką gero apie tave pasako žmonės? Kokias geras tavo savybes pastebi? Kokias blogas? O gal žmonėms sunku pasakyti kažką gero? O jei ilgai galvoję, jie pasako – su tavim nenuobodu. Niekada nenuobodu. Kasdien. Tai dabar čia gerai ar blogai? Nes gali būti taip, kad su tokiu žmogumi nuobodžiauti tiesiog nėra kada.…

Dažniausiai mano pokalbiuose su žmonėmis nėra trumpų atsakymų. Tiesiog taip ir ne. Visi mano atsakymai visada turi būti su istorija. Tik tada man smagu kalbėtis. Tik tie, kurie sugeba ištverti mano paruošiamąsias istorijas, pasiekia esmę. Tik tada žmonėms, kurie kalba su manimi, pasidaro įdomu. Nes aš šnekėtoja. Pasakotoja. Galvotoja. Mąstytoja. Filosofė. Galiu suregsti įdomų pokalbį…

Sutikau seniai matytą žmogų. Tokį, su kuriuo rimtų reikalų turėjau prieš kokį ketvirtį amžiaus. Sako man tas žmogus, beje, man labai mielas: su tavo charakterio savybėmis, kokias tu tada turėjai, aš galvojau, tu padarysi didelę karjerą. Ir kad strigo man tie žodžiai! Kad strigo! Nuo to laiko galvoje sukasi daugybė įvairių minčių apie tai, tik…