Dažniausiai mano pokalbiuose su žmonėmis nėra trumpų atsakymų. Tiesiog taip ir ne. Visi mano atsakymai visada turi būti su istorija. Tik tada man smagu kalbėtis. Tik tie, kurie sugeba ištverti mano paruošiamąsias istorijas, pasiekia esmę. Tik tada žmonėms, kurie kalba su manimi, pasidaro įdomu. Nes aš šnekėtoja. Pasakotoja. Galvotoja. Mąstytoja. Filosofė.

Galiu suregsti įdomų pokalbį iš nieko. Nes man įdomu smulkmenos. Jos kartais yra žymiai įdomesnės už nuobodžius didelius dalykus. Mažytė smulkmenėlė gali būti begalybę kartų įdomesnė už nuobodų, bet rimtą ir didingą dalyką. Tik jos tėra smulkmenos. Jos mažytės. Todėl žmonės į jas nekreipia dėmesio. Ir jų didingi gyvenimai pasidaro tokie nuobodūs. Ir jie pradeda ieškoti to, kas įdomu, bet smulkmenų vis vien pastebėti nenori. Nes kur tu jas pastebėsi po tokiais didingais ir rimtais dalykais.

Būna, kad stebiu, ką rašo ir kalba kiti įvairių gyvenimo segmentų mokytojai. Tie, kurie pataria, kaip  įsirengti ir pasipuošti namus, ką, su kuo ir kaip valgyti, kaip nesusirgti, kur ir kada keliauti. Išskirčiau tuos, kurie ragina gyventi paprastai. Viską pardavus keliauti po pasaulį už pigiai. Įsirengti namus eklektiškai, kas reiškia, neieškoti vieno nuoseklaus stiliaus. Nieko daug negaminti, o valgyti, kas pasitaikė po ranka. Na, pageidautina, kad po ranka pasitaikytų ne dešrelė, o salotos lapas. Nors ir iš dešrelės valgymo galima padaryti filosofiją. Tarkim vaikystės ilgesio ir kas per vaikystė be dešrelės.

Mane tai stebina. Kažkas mokina neapsunkinti savęs ir net sukuria iš to rimtas mokslines teorijas. Namų įrengimo teorija – paėmei, ką radai, ir įsirengei namus. Mitybos teorija – paėmei obuolį ir suvalgei, štai tau ir mitybos planas. Rytoj suvalgysi burokėlį. Nieko nepirk, suvartok tai, ką turi, ir štai tau švaraus gyvenimo teorija.

Kam mokinti tokių dalykų? Juk tai natūralu. Žmonės iš prigimties taip ir elgiasi. Jie viską daro paprastai. Ką kalbėti apie žmones. Gyvūnai taip elgiasi. O žmogus todėl ir nėra gyvūnas, kad jame viskas sudėtingiau. Progresas todėl ir vyksta, nes žmogus bando padaryti geriau. Sukurti valstybę, o ne bandą. Pastatyti gotikinę bažnyčią, o ne palapinę. Iškepti tortą, o ne nusiplauti dubenį salotų. Kodėl kažkas domisi tokiais mokymais, kaip nieko nereikia mokėti?

Todėl, kad žmonės pamiršo, tai kas natūralu. Pamiršo, kas yra paprasta. Nes tai smulkmenos. Po dideliais tikslais, siekiais ir darbais jie pametė jas. Kaip mažą raktelį nuo skrynelės su brangenybėmis ant senovinio rašomojo stalo. Po šūsnimi popierių. Įvairių brėžinių, juodraščių, rankraščių, strateginių planų. Tai tik juodraščiai ir planų brėžiniai. O raktelis svarbus užsimetė ir nors pasiusk ieškodamas. Ir siuntam. Bet nerandam.

Ir nors nenustoju stebėtis, bet jau suprantu, kad tokie atskirų gyvenimo sričių mokytojai, atvirai kalbant, yra mano konkurentai. Nes ir mano filosofija yra itin paprasto gyvenimo filosofija. Ji kelia daug klausimų, bet nepateikia jokių gilių ir rimtų atsakymų. Ji į tai net nepretenduoja. Ji apie tai, kaip švariai gyventi. O dar tiksliau, ne tiek švariai, kiek paprastai ir lengvai. Filosofė nesiūlo jokio apsivalymo. Filosofė siūlo neapsiteršti. Neapsisunkinti. Neapsunkinti kitų.

Mano filosofija yra lengvo gyvenimo filosofija. Lengvo gyvenimo, bet sunkių pokalbių. Gilių pokalbių. Įvairių pokalbių. Įdomių pokalbių. Ilgų pokalbių. Pokalbių, kurie prasideda nuo smulkmenų, o nuveda labai giliai. Į ten, apie ką mes nekalbame ir stengiamės negalvoti. Nes tai smulkmena. Smulkmena, nuo kurios viskas prasideda. Prasideda visi dideli dalykai. Nes gyvenime nėra trumpų atsakymų. Tik taip ir ne. Ir tik toks gyvenimas yra tikrai įdomus. Todėl aš negaliu trumpai ir be smulkmenų. Tiksliau, viską aš galiu. Bet nenoriu, nes man kitaip tiesiog neįdomu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *