Sutikau seniai matytą žmogų. Tokį, su kuriuo rimtų reikalų turėjau prieš kokį ketvirtį amžiaus. Sako man tas žmogus, beje, man labai mielas: su tavo charakterio savybėmis, kokias tu tada turėjai, aš galvojau, tu padarysi didelę karjerą. Ir kad strigo man tie žodžiai! Kad strigo! Nuo to laiko galvoje sukasi daugybė įvairių minčių apie tai, tik sunku jas suverti į vieną vėrinį, lyg karolius.
Pirmiausia, aš labai nemėgstu tokių žodžių, kaip karjera. Karjera man yra kaip chemija. Ne ta geroji, kur tarp žmonių ir visa kita… Kaip chemija, kuri yra nesveika, ir kuri sintetinė. Na, yra sveika ir natūralu. Gyva. Ir yra chemija. Gyvas, organiškas maistas ir sintetiniai papildai. Nemoku visokios maistinės terminologijos, bet man natūralu yra saviraiška, pašaukimas, kūryba, polėkis, gyvenimo prasmė. O karjera kažkas nenatūraliai sukurto, kaip papildas, kai anų, natūralių produktų organizmui trūksta.
Karjera – kažkoks nenatūralus saldiklis. O tikrai saldu yra tiesiog pasiekti išsvajotą tikslą. Saldu net laukti savo pergalės. Saldu laukti, kai jauti, kad svajonės išsipildymas jau arti – sėkmė, žodis „myliu” iš geidžiamų lūpų, atostogos. O žinot, kas yra dar saldžiau? Antras šansas. Štai kas yra didžiausias gyvenimo saldumas.
Kai laimime pirmą kartą gyvenime, būna smagu. Kai mus aplanko sėkmė, būna gera. Kai pamilsta žmogus, kurio trokštame, apima euforija. Tik dažnai tas pirmas kartas būna nesuvoktas iki galo. Mes net nesuprantame, ką laimėjome, nes nesuvokiame, kaip stipriai mums pasisekė. Mes nebranginame ir nebijome prarasti. Nesaugome ir eikvojame. Rizikuojame ir kartais žiauriai pralošiame.
Prarandame ir tada suvokiame, kaip tai buvo brangu, vertinga ir, pasirodo, klaikiai sunkiai pasiekiama. Nesvarbu, ar patys esame kalti dėl savo praradimų, ar neapgynėme savo tvirtovių nuo priešų, bet tapome pralaimėtojais. Esame nukarūnuoti karaliai. Vergai. Klūpome sugniuždyti.
Galva nuleista. Susigūžęs klūpai ant žvyrkelio. Rankomis įsirėmęs į pilkas kelio dulkes. Aštrūs žvyro akmenėliai beveik įsmigę į delnų odą. Keliai kruvini ir žaizdoti po sudriskusiais drabužiais. Galva ir nugara padengta dulkėmis. Tu visas pilkas ir dulkinas. Ir jautiesi… Sutriuškintas. Nesvarbu, ar tu lygiame kelyje, ar kažkur išklydęs iš tiesaus kelio. O gal esi duobėje. Ir net apmėtytas akmenimis. Jie voliojasi aplink tave, primindami viską. Pralaimėjimą, nuopuolį, gėdą, skausmą, pažeminimą, aplinkinių pasmerkimą ir neapykantą.
Gal viskas nebūtinai taip dramatiška, bet… Tu turi rasti savyje paskutinę vilties kibirkštėlę. Turi prisiminti, kad laimi ne tie, kurie nesuklumpa, o tie, kurie suklupę pakyla. Gal atsiranda kažkas paskutinis šioje žemėje, kuris ištiesia tau pagalbos ranką. Ir niekada nepamiršk to žmogaus! Dėkingumo jausmo dar niekas neatšaukė. O gal tu pats sugebi sukaupti paskutines jėgas.
Skamba didinga muzika. Na žinai, tokia, nuo kurios filme apima noras ir raudoti, ir dainuoti, ir ploti atsistojus. Tu keliesi. Drebančiomis kojomis ir pasiutusiai plakančia širdimi. Iš paskutiniųjų. Atsistoji ir iškeli galvą. Pavargusią iškankinto, bet oraus žmogaus galvą. Žengi kelis žingsnius į priekį ir filmuose veiksmas jau vyksta įvairiomis kryptimis. Skirtingi scenarijai. Skirtingos siužeto linijos. Mano filme kitas kadras, kai tu vėl sėdi soste su karūna.
Tai štai tas didingas jausmas! Tas jausmas, kad tu pakilai lyg feniksas iš pelenų. Tu gavai antrą šansą. Ši pergalė yra žymiai didingesnė. Tu ją suvoki žymiai aštriau. Tu ją brangini žymiai stipriau. Ir jei esi protingas, tu supranti, kad tokie šansai nesimėto. Trečio šanso gali ir nebūti. O jei ir bus, juk žinai, antras kartas yra klaida, bet trečias – jau sistema.
O jei kalbėti ta nenatūralia, sintetine kalba, tą antrą galimybę galima pavadinti labai korektiškai – reintegracija. Tas antras kartas, kai tu turi sugebėti kažkur save padėti. Sukurti save iš naujo. Atrasti. Vėl pajusti pasitenkinimą. Pergalės jausmą. Meilės svaigulį. Laimę. Palaimą. Tiesiog gerą jausmą, kad vėl esi ten, kur nori būti ir darai tai, kas tau patinka daryti. Kad esi pripažintas, kažkam svarbus ir reikalingas.
Apie tokius ir panašius dalykus paskutiniu metu sukasi mano mintys. O karjera… Tikrai kuo gi čia dėta toji karjera? Na, gal mintys daugiau ne apie karjerą buvo. Labiau apie tai, kad seniau kažkam atrodžiau verta didelės karjeros, kurios šiandien lyg ir neturiu. Tik tą jausmą turiu, kad kylu iš dulkių ir dar sėdėsiu aš soste su karūna ant galvos. Nes einu ta kryptimi, kuria noriu eiti. Turiu tą nuostabų jausmą, kad kažką pradedu iš naujo ir tai turi ateitį. Kažką, kas yra ilgalaikiai projektai. Daug tų tarptautinių, labai nenatūralių žodžių – karjera, reintegracija, projektas… Visa tai ne tiek svarbu, svarbu jausmas, tas labai geras jausmas, kad turi antrą šansą. Nepaleisk jo!