Filosofė prie nieko neprisiriša. Prie švenčių taip pat. Bet neprisiriša ji ir prie to, kad prie nieko neprisiriša. Vadinasi, jei noriu, galiu pabandyti šventiškai:
„Sveikas, mielasis Kalėdų seneli, aš labai noriu išlaikyti savo vyrą. Išlaikyti ne ta prasme, kad nepabėgtų, o ta prasme, kad finansiškai. Ar galėtum man kitiems metams duoti tiek pajamų, kad mano vyras galėtų nedirbti? Labai noriu, kad jam nereikėtų niekuo rūpintis. Noriu, kad kiekvienas jo noras būtų išpildytas.
Svarbiausia, kad nesuktų galvos. Dėl nieko – iš kur gauti, kiek kainuoja, kaip viską sudėlioti taip, kad visiems visko užtektų. Kad neatiduotų mums savo sąskaita nei laiko, nei pinigų, nei sveikatos. Kad nebūtų niekada pervargęs ir nelaimingas. Kad žinotų – viskuo bus pasirūpinta ir gali vakare užmigti ramus ir atsikelti laimingas, kad viskas bus gerai, nes laukia dar viena graži ir laiminga diena. Ne juoda, o spalvota. Ir kad jam nereikėtų niekada galvoti apie jokias juodas dienas ir kas mums nutiks, jeigu jam kažkas nepasiseks.
Labai noriu, kad jam nereikėtų daryti visų tų fiziškai sunkių darbų, kurių aš negaliu padėti jam padaryti, nes jis stiprus, o aš visada silpnesnė. Kad jam nereikėtų tampyti maišų ir visų kitokių sunkių daiktų. Kad nereikėtų nieko taisyti, veržti, prisukinėti, remontuoti. Kad visiems ūkio darbams galėčiau pasamdyti darbininkus, kuriems jis galėtų tik nurodinėti, jei norėtų. Arba net darbų vadovą, kuris pats matytų visus kampus ir „vyriškus darbus”, kuriuos reikia nudirbti.
Ir kad mašina negestų. Noriu jam nupirkti pačią geriausią mašiną. Daug mašinų. Visą garažą. Visiems gyvenimo atvejams. Ir kad periodiškai atvažiuotų meistras tų mašinų apžiūrėti. Kad nereikėtų jam anei vienos mašinos kažkur vežti, rūpintis jokiomis apžiūromis, padangų keitimu, visokių ten tepalų… Na, tų dalykų, kurių aš nesuprantu.
Kad jis galėtų miegoti iki pietų. Arba tiesiog tiek, kiek nori. Kad jis valgytų skaniai ir sveikai, ir nesuktų galvos, kad tie sveiki ir skanūs dalykai brangiai kainuoja, ir kad geriau viskas vaikams, ne jam… Kad galėtų save palepinti pačiais skaniausiais delikatesais, kada tik panorėjęs.
Galėtų ir sportuoti. Su asmeniniu treneriu. Ar be jo. Sporto klube ar savo salėje. Ar žiemą slidinėti. Ar visus įmanomus vandens sportus – jėgos aitvarus, banglentes, burlentes, tiesiog plaukimą. Ir žvejoti. Žiemą ar vasarą. Bet kada. Ir grybauti. Ir turistauti su palapine. Ir žinoma keliauti. Tol, kol nenusibos. Kad ir savo nuosava jachta.
Dar, Seneli, kažkaip reikėtų padaryti, kad jis dėl to nesijaustų nepatogiai. Gal kokį nors patį geriausią psichologą reikėtų pasamdyti? Kad atvažiuotų vos kilus nors mažiausiems nesklandumams. Jis paaiškintų, kad visai nesvarbu, kas namuose uždirba pinigus. Svarbu, kad abiems dėl to gerai. Kad bendru sutarimu viskas. Ir jokio kriminalo. Ir neverta žudytis dėl beprasmio statuso. To, kuris nieko nereiškia. Nes reiškia tik gyvenimas. Jis arba laimingas, arba ne.
O gal, Seneli, galima būtų ir statusą gauti? Galėtų jis būti koks nors garsus grybautojas, ar slidininkas, ar žvejys, ar keliautojas. Na, vertas pagarbos už jam patinkančią veiklą, už kurią pinigų nemoka. O gal net galėtų eiti mokytis kažko, ko širdis geidžia. Juk turės marias laisvo laiko, kai aš pakankamai pinigų turėsiu, kad jį aprūpinčiau. Galėtų net į darbą eiti savo malonumui, jei tik noras būtų. Tikrai nedrausčiau. Nerti vašeliu galėtų, jei tik užsigeistų.
Sakai, Seneli, viską turės ir pabėgs su ta jachta? Na, jei dabar nepabėga, kai aš nieko neturiu, tai kam paskui bėgti? Sakai, jis pats turėtų tokiam gyvenimui užsidirbti? Kad jau suaugęs ir sveikas. Bet juk kai myli, nori žmogui gero. Juk tokia yra meilė, mielas Seneli, ar ne taip? Kad nori kitam, kaip sau. Kas jis bebūtų ar vyras žmonai, ar žmona vyrui… Ir apskritai, pirmiausia yra žmogus, o paskui jau lytis, amžius ar spalva? Juk tokia yra visų gražių idėjų esmė. Ar ne taip seneli?”
Keisti mano norai? Turėčiau linkėti daugiau laiko su šeima ir kitų giliai prasmingų dalykų? Bet mylimam žmogui linkiu to, ko pati norėčiau. O to ir norėčiau. Gerai, dar palinkėsiu sveikatos. Bet stop! Kodėl atsiprašinėju? Juk tai mano norai! Filosofė neprisiriša prie jokių švenčių ar prie kažkieno norų. Turiu savo šventes ir savo norus. Todėl ir prašau ne kitų, o tik Kalėdų senelio.