Bręstu kartu su savo Filosofe. Keičiuosi. Ji mane kuria ir keičia taip, kaip aš ją pradėjau kažkada kurti. Filosofė – mano kūrinys, o aš jos. Pati atsisukdama atgal ir skaitydama, ką parašiau per šiuos kelis metus, matau vieną liniją. Tarytum eita sužeisto žmogaus ir paliktos kraujo žymės. Jų vis mažėja. Juk rašymas yra kaip savigyda, kaip terapija, išsivadavimas ir palengvėjimas. Ar verta prisiminti nuo ko pradėjau? Ar pagijus geriau nekrapštyti senų žaizdų? Karts nuo karto reikia įsitikinti, kad žaizdos gyja. Tvarstį reikia keisti, tuomet jis vėl užkliudo žaizdą, bet vis mažiau. Vis mažiau užkliudo, o užkliudyta žaizda vis mažiau skauda.
Dabar noriu kalbėti apie kitus dalykus, nei seniau. Bet yra vietų, kur kartojuosi. Iš pradžių dėl to jaučiausi nesmagiai, nes juk neįdomu kartotis ir kitiems neįdomu su besikartojančiu žmogumi. Traukia dinamika. Naujovės. Pasikeitimai. Atradimai. Nuotykiai. Taip maniau, kol supratau, kad kūrėjui galima turėti vieningą koncepciją. Vieną raudoną liniją per visus kūrinius. Pagrindinę temą. Tada viską peržiūrėjau ir atradau, kad viena tema esu sau ištikima. Yra dalykas, kurį aš vertinu ir nenorėčiau šiuo klausimu keistis. Aš išpažįstu nenormalumą.
Nieko čia nepadarysi. Niekada nebuvau normali ir priimtina daugumai. Keitėsi mano supratimai apie tai, kas norma, o kas jau yra anomalija. Kas gerai, o kas blogai. Kol šiandien, aš galutinai pripažįstu, kad esu širdies gilumoje už tai, kas nėra normalu. Kam tai yra nepriimtina, manęs nesupras. Kam normalumo rėmai yra labai siauri, tiems aš iškrentu į užribį. Nes mano ribos yra labai plačios. Jos tęsiasi nuo laisvos valios iki laisvos valios. Nuo ten, kur aš neskriaudžiu, iki ten, kur neskriaudžia manęs.
Šiandien mano gyvenimas man pačiai primena Pelenės istoriją. Ši istorija yra mano galvoje. Niekas iš šalies negali jos įvertinti ar paliudyti. Man mano gyvenimas iki šiol yra judėjimas link šviesesnio rytojaus. Nenoriu galvoti apie praeitį, juk ji tikrai yra smėlis tarp pirštų. Visi tai žino. Ji jau nubyrėjo, kas buvo, tas pražuvo. Ir kad rytdiena yra migla, jūs taip pat puikiai žinot. Labai galimas daiktas, kad mano Pelenės istorija vieną dieną pavirs labai liūdna istorija su baisia ir gal net pamokančia pabaiga. Ar aš galiu šiandien tai pakeisti? Kaip galiu keisti tai, ko net neįsivaizduoju? Nežinau, už kurio kampo tūno slibinas ar pabaisa, kuri taikosi mane suryti. Ir nežinau, už kurio kampo guli lobis, kurį man reikia tiesiog pasiimti. Tokio ateities žemėlapio aš neturiu.
Spaudžiu delne vienintelį raktą, nuo vienintelio kambario – dabar. Šiandien. Ir šis mano kambarys yra nuostabus. Jis gražesnis už visus kambarius, kuriuose esu iki šiol gyvenusi. Šiandien aš esu laimingesnė, negu vakar. Net norėčiau kitus pamokyti, ką reikia daryti ir kaip reikia gyventi. Jaučiuosi tam turinti teisę, nes man patinka, kaip gyvenu dabar. Ir net pagalvoju, o gal laikas sustoti? Gal nebereikia visada abejoti viskuo? Gal paskelbti savo gyvenimą etalonu? Gal visiems pasiūlyti savo gyvenimą, kaip normą? Gal išsirinkti save pasaulio teisingo ir normalaus gyvenimo karaliene? Čempione.
Bet jūs to nesužinosite. Nes aš jums neišsiduosiu. Jeigu aš taip ir pradėsiu galvoti. Nes man baisu taip sakyti garsiai, nes aš vis vien bijau to slibino už kampo, kurio nematau, o gal jo ten net nėra, bet aš bijau. Dar labai bijau ir stengiuosi nesakyti kitiems – taip tau ir reikėjo! Tu pats ir pati kalta! Tu prisidirbai, o karma yra kalė. Tu mane nuskriaudei, o dabar gyvenimas skriaudžia tave.
Ar man kyla pagunda šitaip kalbėti? Taip. Nes laiminga esu dar ir todėl, kad priešų turiu vis mažiau. Daugumai iš jų blogai baigėsi. Taip jau susiklostė. Norėčiau atsisukti į juos ir pamurgdyti kaip kačiukus į jų pačių kakučius. Man jų negaila. Bet to nedarau, nes niekas nežino, ar nekaupiu naujos priešų armijos, už kurių kančias rytoj man sakys- pameni, tu man nusikaltai? Dabar gauni. Oi, kaip to nenoriu. Ar man be priešų darosi nuobodu? Ne.
Todėl ir sakau – nežinau, kas yra nenormalu ar normalu. Nežinau, kaip pati elgsiuosi rytoj. Ir greičiausiai tai, kaip elgiuosi šiandien, kažkam yra visiškai nenormalu. O tai, kaip kažkas kitas elgiasi, jiems patiems yra žiauriai priimtina. Tegyvena visi savo pasirinkimų pasaulyje. Nenoriu iš nieko atimti tokios teisės.
Noriu pati toliau būti laiminga. Ir linkiu visiems džiugiai gyventi su savo normalumais ar nenormalumais. Tik neperženkime tos vienintelės ribos – neskriauskime ir nebūkime skriaudžiami. Netgi teisti galime, kad labai norisi. Nes „neteiskite“ taip pat yra tik Kristaus patarimas mums, nes jei neteisime, mūsų, anot jo, neteis. Jei vis tik patinka ar atsitinka bėda širdyje kažką nuteisti, ką padarysi. Mūsų pasirinkimas. Tik tegu tas teismas nevirsta nepataisomu veiksmu… Neteiskime nepataisomu veiksmu tų visų, mūsų nuomone, nenormalių. Nepasirašykime jiems mirties nuosprendžio.
Pasaulis nuo tokių nenormalių, kurie netrukdo gyventi kitiems, pasidarys tik laimingesnis ir gražesnis. Todėl aš pasisakau už nenormalumą. Nesmerkite manęs už tai. Ir aš savęs už tai nesiruošiu smerkti ir žaizdos mano todėl gyja. Ir kruvinų pėdsakų už manęs vis mažiau. Ačiū Filosofei. Ačiū jums. Ačiū sau pačiai.