Koks nenusakomai nuostabus dalykas yra menas! Kai muzika spindi ryškiausiomis spalvomis, paveikslas kalba, o žodžiai skamba lyg nuostabiausia melodija. Man menas yra didingas stebuklas, kuris užvaldo nesuvokiama jėga. Kai širdį suvirpina, ko žodžiais negaliu paaiškinti. Kai didžiulį įspūdį padaro tai, ko nesugebu išreikšti jokiais garsais. Kodėl mus taip stipriai sujaudina nesuprantami, gal net beprasmiai garsai ar vaizdiniai?

Sako, gamta liudija Dievo buvimą. Ji tokia didinga, kad sunku būna abejoti Kūrėjo egzistavimu. Sako, gamta yra menas. Kodėl tada voveraitės netampa menininkėmis? Meną sukurti gali tik žmogus. O menas sukuria žmogų. Ne mes kuriame, mus kuria! Muzika kuria muzikantą, paveikslas dailininką, tekstas rašytoją. O jų kūriniai paskui priverčia mus transformuotis. Arba ne. Kas yra kūryba?

Ir kaip, galų gale, pačiam tapti kūrėju? Kaip išsinerti iš tų šimtų skurų, bulvinių maišų, ir voratinklių? Išsinerti iš kokono ir nors trumpam virsti plaštake. Nors vienai dienai,  kurios pavakary galima ir numirti. Ar kiekvienas tą gali? Ar tai būtinai turi nežmoniškai daug kainuoti? Ar būtina dėl to prarasti sveiką protą, normalumą ir ramybę? O kas yra sveikas protas ir normalumas? Kas ta ramybė? Ar kūryba privalomai turi sukelti skausmą, neviltį, beprotybę? Ar norėčiau taip išprotėti? Gera būti užvaldytam polėkio, kai prarandi laiko ir erdvės nuovoką. Patenki į ekstazę. Bet ar tai ne per brangiai kainuoja? Ar tai gali nepražudyti? Ar tai gali atsipirkti? O ar turi? Ar aš išvis kažką apie tai suprantu? O tu?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *