Štai ir pakilome virš kasdienybės. Jau labiau pakilti būtų sunku. Sakot, koks čia pakilimas virš? Smukimas. Visiškas. Į uždarą pilką buitinę kasdienybę. Gilyn. Na, čia jau kaip traktuosi, kas ta kasdienybė. Prioritetai pasikeitė. Viskas, kas buvo ypatingai svarbu iki šiol, tapo niekalu. Visos intrigos, darbiniai reikalai, pedantizmas bereikšmiuose dalykuose, ką dar nebandyto nuveikus laisvalaikiu. Viskas.
Svarbiausia tapo tai, kas paprasta, pirmapradiška, gamtiška. Nesusirgti, neužkrėsti, išgyventi. Strateginiai žaidimai prasidėjo nebe kompiuterių ekranuose ar darbo vietose, kaip geriau įsiteikti viršininkui, ne santykiuose, kas per mažai dėmesio kam parodė. Strateguoti ir planuoti reikia pirkinių sąrašus, kaip įsigyti maisto bent savaitei ar dviems. Kaip kuo ilgiau su niekuo nekontaktuoti ir neišprotėti vienatvėje. O tie, kurie iki šiol buvo vieniši ir atstumti, įgijo pranašumą prieš komunikabiliuosius. Tiems, kurie pratę prie aktyvaus bendravimo, šiandien sunkiau išgyventi. Vienišiesiems nieko naujo. Viskas patirta. Dabar paprasčiau yra tiems, kurie pripratę prie liūdesio ir sunkumų. Tiems, kurie moka kentėti.
Kodėl mes užsidarydavome savo kaprizų pasaulyje? Įsižeidę užsisklęsdavome vienatvėje? Žinojome, kad galime išeiti bet kada, bet nėjome. Nekviesdavome brangių mums žmonių į svečius, o laukdavome, kol jie pakvies. Neapkabindavome ir nepabučiuodavome tų, kuriuos norėtume dabar apkabinti ir pabučiuoti, bet negalime. Tingėjome pajudėti ir kažko laukėme. Neieškojome nuotykių. O gal tikrieji nuotykiai tik prasideda? Prasmingi nuotykiai. Gydyti ligonius, prižiūrėti namuose besimokančius vaikus, rūpintis, kad niekam nepritrūktų maisto, sutramdyti siautėjančius, nusišluostyti patiems dulkes nuo lentynų… Ir nuo smegenų…
Dabar kaip niekad mano vidinis fantastikos pasaulis ir išorinis realus gyvenimas susikalba. Nebeliko skirtumo. Tik filosofija. Mistika. Tai, kas atrodė nerealu, nugalėjo pilką kasdienybę. Mes nebegalime kontroliuoti aplinkos. Nematomas priešas kovoja prieš mus. Ateiviai. Vaiduokliai. Stichija. Kiek kartų filmuose matyta? Baisu. O kartu kažkoks stebuklingas jausmas. Sapnas. Ar dar galima apskritai kalbėti apie tai, kas bus rytoj? Kaip niekad akivaizdu, kad jei ne šiandien, tai niekad. Jau ne šiandien. Jau vakar buvo. Ir gal jau niekada nebebus. Vis dar netikite?