Norėčiau spintoje turėti stebuklingas duris. Jas atidariusi pakliūčiau į visiškai kitokią realybę. Ne, nenoriu tikrų durų, per kurias galėčiau išeiti ir nebepareiti. Noriu tik tokių, per kurias galėčiau išeiti nors trumpam. Ir ten išėjusi, pirmiausia būčiau vienišas, laisvas, vaikų neturintis žmogus. Svarbiausia – vaikų neturintis.

Vaikų tema jaučiuosi dviprasmiškai. Aš esu iš tų, kurie puikiai supranta, kaip žmonės gali norėti ir turėti daug vaikų. Ir aš taip pat esu iš tų, kurie supranta, kaip galima jų nenorėti visai. Po teisybei, mano filosofija, ko gero, turėtų pasisakyti už tai, kad žmonės neturėtų turėti vaikų. Nes jie mus padaro absoliučiai priklausomais. O aš juk už laisvę! Laisvas žmogus yra laisvas. Jis gimsta vienas, miršta vienas ir visiškai nesvarbu, ar jam senatvėj stiklinę vandens paduos jo vaikai, ar svetimas žmogus, ar jos niekas nepaduos, nei vaikai, nei tas svetimas… Jei mes esame dėl savęs, sau ir savyje, mums tikrai nereikalingi vaikai.

Tokia teorija. O koks realus gyvenimas? Kai nusprendi turėti vaikų, nebetenki savo gyvenimo. Nebetenki laisvės. Ir jei tu jų turi, vadinasi, nusprendei. Kitaip neturėtum. Ir aš visai ne apie tai, kad viskas yra įmanoma ir su vaikais, ir be jų, ir kad jie praturtina, o ne atima, aš visai ne apie tokią kasdieninę pakilią beletristiką. Nes ji man yra juokinga ir savaime suprantama. Aš apie tai, kad jei yra įmanomi du skirtingi gyvenimai, tai didžiausias skirtumas, kurio niekada nepakeisi, yra vaikai. Jei tu juos turi, tu juos turėsi visada…

Yra dalykų, nuo kurių mane sulaiko tik tai, kad turiu vaikų. Negaliu elgtis kaip susišvies bet kur ir bet kada, nes turiu vaikų. Negaliu mylėti bet ko, bet kur, bet kaip. Negaliu bet kaip gyventi. Nei mirti negaliu, nes yra vaikai. Tiksliau galiu, bet svarbiausia priežastis to nedaryti yra viena – mano vaikai. Net dirbti, po galais, negaliu bet ko! Viskas, ką aš darau, jei ne šiandien, tai ryt gali būti svarbu mano vaikams. Ką žmonės galvos apie mane man rūpi tiek, kiek tai palies mano vaikus. Mano reputacija yra visokia. Gaila, bet ji jau gali turėti įtakos mano vaikams. Ji man visai nesvarbi, bet jiems… Mano vardas. Geras. Blogas. Visoks. Ir bus visaip. Padės. Trukdys. Neturės įtakos. Garbė, negarbė, pinigai, titulai, žemės… Jau Filosofę patraukė į viduramžius, bet, kai turi vaikų, kai kurie, atrodytų, tokie kvaili, beprasmiai ir tušti dalykai pradeda turėti prasmę…

Aš galiu pasvajoti, kad mano vaikai bus supratingi ir supras mano klaidas. Mano pasirinkimus. Mano teisę būti laiminga. Bet aš nenoriu. Nenoriu, kad jiems reikėtų kažką suprasti. Dėl kažko nusivilti. Mokėti už mano laisvę. Nors jie jau susidūrė ir susidurs su tuo, kad pirmiausia rinkausi ne juos, o save. Gaila, bet greičiausiai ir dar taip atsitiks. Ir jie greičiausiai nesupras net kažko, ką aš dariau dėl jų. Tik norisi su tuo susidurti kuo mažiau ir kuo rečiau. Ir kuo vėliau.

Turėti vaikų tai tarytum turėti ranką, koją, galvą ar širdį, kuri gyvena savo atskirą gyvenimą. Tu negali be tų galūnių, galvos ir širdies. Tie organai tau gyvybiškai svarbūs. O jie gali be tavęs. Ir tai yra normalu. Nors kartais nežmoniškai sunku. Mūsų vaikai yra mūsų pasirinkimas, o ne mes jų. Tai mūsų meilė, kuri reikalinga mums patiems. Man tai maksimalus altruizmas, kiek tik aš jo sugebu turėti. Pasiaukojimas ir atsidavimas. Be jokios grąžos…

Jei mes norime gyventi taip, lyg mums nerūpi, kokią įtaką mūsų vaikams daro mūsų pasirinkimai ir tų pasirinkimų pasekmės, tai kam tada tie vaikai iš vis?  Jei jie mums nerūpi, tai kam? Ir kam dar jie tuomet gali rūpėti? Ta prasme jie yra visiškai beprasmiškas dalykas ir žiauriai neapsimoka. Kokia iš vaikų turėjimo yra nauda? Kam jie? Tai va tas ir yra, kad niekam. Dėl jokios kitos priežasties. Tik dėl to, kad jie būtų. Ir būtų laimingi. Tik dėl jų. Nes jeigu esame laisvi nuo to, kaip jaučiasi ir ką išgyvena mūsų vaikai, mes jų tiesiog neturime ir nesame mes jokie tėvai. O tėvai esame tiek, kiek esame dėl jų. Tokia ta liūdna realybė.

Todėl kartais tikrai noriu aš turėti tas duris į kitą paralelinę visatą. Su paraleline laime. Būti tik sau. Būti laisva. Neturėti jokių vaikų. Ir su būtinu bilietu atgal ir galutiniu grįžimu į šitą, kartais tokią skaudžia, bet tokią nenusakomai ir net mirtinai brangią realybę. Nes ji reiškia mirtį sau. Turėti vaikų reiškia mirti sau. Ir būti tuo pačiu laiminga. Tokia ta mamos širdis. Arba aš ne mama…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *