Neseniai pasidariau išvadą, kad manęs niekas nesupranta. Vis dar turėjau iliuzijų. Kad yra nors kažkas, nors vienas, kuris gali mane atspindėti. Kol galų gale supratau, kad mano jausmai, kaip debesys.
Jie keičiasi. Slenka. Juodi, balti, sunkūs ar lengvi ir purūs. Kartais pakimba virš galvos ilgesniam laikui, kartais yra nunešami emocijų vėjo labai greitai. Kartais iš jų prapliumpa lietus ir griausmingi žaibai. Kartais jie išsisklaido, lyg nebūtų nieko buvę. Dangus virš manęs lieka giedras ir vaiskus. Visa tai vyksta mano viduje. Negaliu sakyti net galvoje. Kažkur viduje. Širdyje, pilve, plaučiuose. Skydliaukėje. Nieko apie tai nesuprantu.
O dabar galutinai įsitikinau, kad ir nesuprasiu. Ir niekas nesupras. Tik kartais labai reikia išsilieti. Išlieti tuos jausmus. Draugėms? Vaikams? Tėvams? Vyrui? Kolegoms? Gaila, bet jie irgi nesupras. Debesys praplauks, o aš jų atmosferoje liksiu tokia pati debesuota. Kam man to reikia? Kad jie man kitą kartą pasakytų, kad aš niūri, kaip tie juodi debesys? Ar kad aš svaidausi visada žaibais? Ar, kad esu lengvabūdė, kaip tas baltas pralekiantis, vėjo genamas debesėlis? Aš visokia.
Visokia buvau. Visokia esu. Visokia noriu būti. Ir tik pati esu už visus savo debesis atsakinga. Nesvarbu, iš kur jie kyla. Iš smegenų, širdies ar iš skydliaukės. Jie yra mano. Jie neturi nei temdyti, nei skaidrinti kitų gyvenimo. Kiti tegul su savo orias ir jausmais tvarkosi. Jie gyvena savo atmosferoje. O aš kuriuosi sau savą.
Žinot, man nieko netrūksta. Tikrai. Kai pagalvoju. Nieko. Vienintelio dalyko. Kartais kažkam garsiai pasakyti, kaip jaučiuosi. Nesvarbu, kokie tie jausmai. Ar man gera, ar bloga. Liūdna, linksma, baisu. Pasakyti ir neaiškinti, kas kaip kodėl. Kad man tyliai pritartų. Kartu juoktųsi arba verktų. Apkabintų. Priglaustų, kai to noriu. Nelįstų į akis. Kai to nereikia. Kas gali tai pakelti? Visada būti ten, kur reikia, tuo, kuo reikia. Taip, kaip reikia. O man to reikia. Aš to noriu. Ką gi…
Jei lyja ne tik lauke, bet ir ašaromis skruostais, ar dar blogiau – sieloje liejasi skausmas… Ką daryti? Juk visi žinote, kaip tai nesveika. Nesveika, kai viduje kažkas liejasi. Skausmas, kaip tas kraujas išsiliejęs ne lauk iš žaizdos, o į vidų, nieko gero nežada. Tai ką gi daryti? Vidun blogai, išorėn blogai, tai kur? Kas ta apsauginė priemonė? Tokią akimirką rašau čia. Į niekur. Į tuščią erdvę. Pati sau. Ir tegu šie žodžiai lygiai taip pat būna kiekvieno sau. Ne apie mane. Apie jus. Kiekvienam apie save.
Ir dar… Juk pasidaryti išvadą nėra lygu tam, kad tikrai taip yra. Šiandien yra taip. Ryt sušauksiu savo debesų pasitarimą ir nutarsime, kad yra kitaip. Pasidarysiu kitą išvadą. O dabar pasidariau išvadą, kad…