Prisimenu seniai matytą nespalvotą siužetą, kaip dvidešimto amžiaus vidurio putlios gražuolės mums tolimoje Amerikos valstijoje bando įtilpti į plokštėje išpjautą Marilyn Monroe kontūrą…
Kiek save prisimenu, visą gyvenimą stengiuosi įsibrukti į tokį patį kontūrą tarp „sau” ir „kitam”. Dažnai stebiuosi, kaip žmonės save vadina altruistais, kankinasi dėl to ir galų gale nutaria pamilti save. Negaliu pasakyti, kad savęs kažkada nemylėjau. Nepatinku sau labai dažnai, bet atsiduoti visiškai ir besąlygiškai kito žmogaus gerbūviui nemoku. Liūdžiu dėl to. Noriu, kad pasaulis būtų geresnis, bet geriausią vietelę jame noriu pasilaikyti sau. Altruizmo ir meilės sau derinys man iki šiol yra neatskleista paslaptis. Mane daug kartų skaudino, išdavė ir atstūmė, bet ir aš skaudinau ir išdaviau… Iki šiol prisimenu tuos atvejus, kai rinkausi žmogų, kuris man buvo patogesnis ir naudingesnis, o ne tą, kuris sunkią minutę buvo šalia ir mane palaikė, kai visi kiti tyčiojosi. Prisiminus pačiai nuo savęs darosi bloga, darėsi jau tada ir visą gyvenimą darysis. Visą gyvenimą lydės išdavystės kartėlis. Kartėlis dėl to, kad išdavikė buvau aš. Labiausiai mane gąsdina tai, kad nežinau, ar vėl nepasielgčiau taip pat… Tai koks gi tas pasaulis, jei jame negaliu pasitikėti net savo gerumu? Negaliu pasitikėti visiškai niekuo.