Žmonės kartais sako, kad perdaug mąstau. Jie teisūs. Būna, kad mano galva tiesog tinsta nuo minčių. Labai noriu jas visas išimti ir kažkur sudėti, nes atrodo sprogsiu į mažyčius skutelius, o mintys ir mintelės išsišliaužios po visus kampus. Pagauti bent vieną už uodegos tikrai sunku. Jos kirba, maišosi ir persipina tarpusavyje. Kaip gyvatės graužia viena kitą ir ūžia. Galų gale, šiaip taip sugriebiu kažkurią ir ji pradeda vyniotis, rangytis, pūstis ir kilti, kaip didelė kobra, tada pačiumpa mane ir pati neša. Nuneša ten, kur atsidūrusi nustembu- koks padaras ant savo keteros mane atgabeno į šiuos tamsius užkaborius ar nuskraidino į tokias aukštybes..? Tereikia pagauti mintį, o toliau ji užvaldo ir pati atsiskleidžia. Kartu su ja atsiskleidžiu ir aš. Tik leisti kalbėti tam, kas tave valdo, yra daug baisiau, nei išduoti pačius intymiausius savo gyvenimo faktus. Visų baisiausia- raštu išdėstyti tai, kas slepiasi po kietu kiautu. Tuomet jautiesi lyg peiliuku išskrosta austrė- tokia bejėgė, išpreparuota ir visiems prieinama .. O jei leidiesi kažkieno perskaitoma, lieki visiškai suvartota ir niekada nebegrįšianti į savo saugų būvį.. Austrė- kažkam gaivus jūros kvapas, valgoma su pasigardžiavimu ir net pagarba, o kažkam- šlykščios gleivės ar net pavojingas užkratas. Ir kiauto nebeužversi. Tuomet tenka rinktis, ar leisti toms gyvatėms ryti vienai kitą ir niekada neduoti išvysti dienos šviesos, ar atverti austrės kiautą ir atskleisti kenkėjus arba perlus. Aš pasirinkau..