Aš kartais noriu būti reikalinga.
Tarsi oras, kuriam visi dėkingi,
Kad juo kvėpuoja.
Pažiūriu ir tikrai matau, jaučiu ir suprantu,
Kokie mes esame likimo aukos.
O kitą kartą noriu būti vėju,
Jis suvelia mintis ir plaukus.
Jį siutina tie medžiai, kur šakojas.
Paskui užeina – noriu tapt žole po kojom,
Tokia švelnia, kad dėl visų aukojas.
Dar kartais myliu žmones,
Miglą, darganą ir lietų.
Dar kitą kartą nekenčiu visų!
Paskui jau pradedu savęs gailėtis.
Nenoriu amžinai gedėti dėl niekų.
Bet neturiu, kur dėtis.
Nes nieko negaliu pakeist.
Tokia esu.
Kokia?
Tokia,
Kokia tuomet esu…