Kaip keista. Priartėjo ta riba,
Kai horizontas visiškai arti.
Už jo – migla ir rūkas.
Aplink mane tik pieva neaukšta.
O ten – ko visada ilgėjausi.
Ko visada man trūko…
Čia – smilgos vėjyje.
Pūkuotos švelnios šakos.
Jos tyliai šnara.
Šnabžda man kažką.
Gal pasiklydai?
Tyliai man jos sako.
Ar aš tik pieva?
Tik žema žolė?
O virš manęs – dangus.
Dabar jis žydras.
Bet kartais būna net labai baugus.
Tamsus ir juodas.
Kartais – drumzlinas ir pilkas.
Ir smilgos po dangum –
nestabilus ir silpnas tiltas.
Tarp žemės ir dangaus…
Toks menkas iki pat to horizonto.
Kuris arti. Kažkaip labai arti…