Kaip keista. Priartėjo ta riba,Kai horizontas visiškai arti.Už jo – migla ir rūkas.Aplink mane tik pieva neaukšta.O ten – ko visada ilgėjausi.Ko visada man trūko… Čia – smilgos vėjyje.Pūkuotos švelnios šakos.Jos tyliai šnara.Šnabžda man kažką.Gal pasiklydai?Tyliai man jos sako. Ar aš tik pieva?Tik žema žolė?O virš manęs – dangus.Dabar jis žydras.Bet kartais būna net labai…
