Aš kartais noriu būti reikalinga.Tarsi oras, kuriam visi dėkingi,Kad juo kvėpuoja.Pažiūriu ir tikrai matau, jaučiu ir suprantu,Kokie mes esame likimo aukos. O kitą kartą noriu būti vėju,Jis suvelia mintis ir plaukus.Jį siutina tie medžiai, kur šakojas.Paskui užeina – noriu tapt žole po kojom,Tokia švelnia, kad dėl visų aukojas. Dar kartais myliu žmones,Miglą, darganą ir lietų.Dar…