Man patinka kalbėti apie jausmus. Jūs man galite papasakoti, kaip jaučiatės, ir aš visada rasiu, ką apie jūsų jausmus pasakyti: ar aš taip dažnai jaučiuosi, ar tik kartais, o gal niekada. Sakykim – gėdos jausmas. Man būna gėda. Gana dažnai. Gėda, nes kažkas juoksis. Gėda, nes pagalvos, kad esu kvaila. Gėda, nes noriu to, ko…
Užsimerkiu ir matau aplink save kosmosą. Susisukę raudoni žvaigždžių ūkai ir pavienės baltos ir melsvos planetos, karštligiškai žybsinčios ir šaltai vos vos plazdančios auksinės žvaigždės. Bet visur tyla ir ramybė. Beribė visata. Ir aš joje. Aš joje ir ji manyje. Ta viena vienintelė mano visata. Ar yra kažkas už tai svarbiau? Ar gali būti? Kas…
Turiu šiandien laiko. Norėčiau kalnus nuversti. Marias prirašyti. Bet negaliu. Neturiu įkvėpimo. Negirdžiu ir nematau savęs. Niekaip nenusikasu iki savo vidaus. O kartais tas vidus būna visai paviršiuje. Kaip ant delno. Taip lengvai girdimas ir matomas. Tada labai aiškiai jaučiu ir suprantu savo mintis. Lengvai galėčiau jas perteikti, bet kaip tik tada esu priversta kažkur…
Šiuo metu dramatiškai kariauju savo asmenines kovas. Bandau galva pramušti sieną, ranka sustabdyti važiuojantį traukinį. Kovoju su vėjo malūnais. Lyg Don Kichotas. Nors aš greičiausiai labiau panaši į Sančą Pansą. Savo gyvenimo būdu, savo pažiūromis, savo filosofija. Tas karas yra mano, niekieno kito. Jis nėra už žmoniją, nėra už tėvynę. Ir visai turbūt ne už…
Žinote, kokio jausmo labiausiai gailiuosi ir nemėgstu savyje? Pykčio. Aš labai slepiu jį. Nematau nieko gero pyktyje. Jokios naudos nei sau, nei pasauliui. Bet juk čia mano išpažintis. Todėl prisipažįstu. Esu du viename. Man patinka būti filosofe. Kažkuo, kam neegzistuoja nei laiko, nei erdvės kriterijai. Gera atsiriboti nuo šios realybės. Nuo tuštybės, nuo laiko skirstymo…
Slibinas žiūrėjo, kaip nuo ežero kyla rūkas. Akmeniniai urvo angos konkūrai, jam žiūrint iš vidaus, atrodė visiškai juodi. O pati ovali anga atrodė balta. Balta kaip pienas. Visas rūkas buvo baltas kaip pienas. Ir ne tik. Viskas jame atrodė balta. Nors iki ežero nuo urvo buvo vos keli žingsniai, ežero nesimatė. Nesimatė medžių aplink jį.…
Slibinas tupėjo pušyje. Lyg katinas. Pušies laja buvo labai graži. Tanki pušies laja. Jis galėjo labai patogiai įsitaisyti tarp šakų. Jei būtų norėjęs, būtų galėjęs čia neblogą lizdą susisukti. Tik jis buvo slibinas. Ne varna. Slibinas pasvarstė, ar varnos suka lizdus. Pasvarstė ir net nejučiomis pakratė galvą nuvydamas šalin kvailas ir bereikalingas mintis. Šiuo metu…
Slibinas sklendė tarp žvaigždžių. Jis buvo užsimerkęs. Šimtus kartų per savo pasakišką slibino gyvenimą jis taip sklendė. Plačiai išskleidęs didžiulius plėvinius sparnus. Jais lietė žvaigždžių pakraščius. Slibinui buvo ramu. Gera. Tylu. Visiška spengianti tyla. Daugybę kartų jis taip sklendė. Buvo didelis ir stiprus. Toks didelis, kad galėjo pakilti iki pat žvaigždžių. Didelis ir galingas, kaip…
Šiuose kraštuose šliužų buvo daugiau, negu žmonių. Įvairių įvairiausių. Žemės, vandens, oro. Mistinių ir pačių paprasčiausių. Dar daugelis iš jų kryžminosi tarpusavyje. Todėl jų darėsi vis daugiau ir vis įvairesnių. Ir gyvačių buvo daugybė. Labai skirtingų ir labai panašių. Ji buvo viena iš daugybės šliužų. Viena gyvatė iš milijonų gyvačių. Ir užaugo ji įprastame, klasikiniame…
Undinėlė gyveno baloje. Tikroje baloje, kur veisėsi visa jos undiniška giminė. Tokios vietos undinėlė negalėjo pavadinti ežeru. Liežuvis nesivertė ir širdis neleido. Tai buvo klaikiai nuobodi bala, kurioje gyveno klaikiai nuobodūs ir su protu susipykę padarai. Pačios nuobodžiausios, žinoma, buvo jos draugės undinės. Kvailos, kaip tos žolės, kurios plūduriavo balos, vadinamos ežeru, paviršiuje. Tiesa, jos…
