Kaip keista, kad dar nekalbėjau šia tema. Apie tai, kas filosofei šventa. Labai sunku apie tai rašyti, nes be galo ir be krašto jau prirašyta, prikalbėta, prikurta. Apie tai visos dainos, knygos ir filmai. Apie tai viskas. Tik apie tai. Apie Meilę. Kartais meluojame sau, susikurdami teorijas, kas mus valdo žemėje, kartais nuoširdžiai ieškome šio…
Mano mentorius sako – trūksta tavo tekstuose pozityvo. Trūksta geros nuotaikos. Kitas autoritetas antrina – ar tu pozityvus žmogus? Susimąstau. Manau, kad taip. Mėgstu visada ir visur gerai jaustis. Net per daug. Ar tai pozityvumo požymis? Koks skirtumas. Noriu save laikyti pozityvia. Noriu linksmai gyventi ir kad kitiems šalia manęs būtų linksma. Gilinuosi ir mąstau,…
Oi, jūs, žmonės, žmonės… Vis jums atsakymų reikia. Vis jūs griūnate krūtine ant to paties durklo ašmenų. Kiek kartų jums sakė – nenorėkite išgirsti kitų nuomonės apie save. Nenorėkite, nes paskui neberasite kelio atgal ir atgal tos nuomonės nesusikišite nei sau, nei kažkam kitam. Ko gi tas žmogus tikisi? Jei atrodo, kad esi nuobodus, paklausi…
Kas labiausia mane domina gyvenime? Kai galvoju apie tai, visada nukeliauju nuo pradžios iki tos pačios pabaigos. Svarbiausia yra. Tie baziniai. Aukščiausias taškas. Mano epogėjus ir satisfakcija. Kas būtų mano karūnos deimantas? Kur ieškoti? Kaip surasti? Kelionė į save prasideda… Sakot, filosofė šneka apie nieką? O aš sakau, kad filosofija yra mokslas apie pačią būtį.…
Mūsų arba reikia, arba ne. Štai tokia yra visa psichologija ir visa filosofija. Galime žiūrėti į pasaulį visaip – pozityviai, negatyviai, su meile ar neapykanta, su smalsumu ar kaip tik norime. Tačiau nieko naujo nesugalvosime – mūsų arba reikia, arba ne. Galime ieškoti išeičių, stengtis, turėti viltį arba ją prarasti. Mūsų arba reikia, arba ne.…
Gyvūnai yra suskirstyti į rūšis ir porūšius, į įvairias klases. Žmonės dažnai taip pat yra susiskirstę. Pagal įvairius požymius. Kartais jie labai aiškiai suvokia, kokiai rūšiai priklauso, kokioje terpėje ir tarp kokių žmonių geriausiai jaučiasi. Kartais aiškiai nesupranta, bet elgiasi pagal tam tikrą modelį. Kai kurie labai nori būti kokios nors grupės dalimi, kiti kaip…
Kiek daug dalykų šiame gyvenime mes darome, nes mums baisu. Teisingiau būtų pasakyti, kiek mes visko nedarome. Nepasakome į akis, ką galvojame. Kartais, kad mylime, o kartais, kad laikome niekšą niekšu. Atrodome geri, o gal tiesiog esame bailiai? Sako, žmonės nesikeičia, keičiasi tik aplinkybės. Ir štai vienų aplinkybių dėka, esame geri, tylūs, paslaugūs, ištikimi ir…
Prieš mane knygutė su vaikiškomis istorijomis. Štai būrys paršelių, nors gal ir bebrų, ne tiek svarbu, leidžiasi į šachtą kasti anglių. Jie angliakasiai. Šachtininkai. Gyvūnėlių veiduose linksmos šypsenos. O aš žiūriu ir galvoju – knygutėje daugybė darbų aprašymų, gausybė pasirinkimų, kodėl šie paršeliai – bebrai, ar kas jie bebūtų, pasirinko būtent šį užsiėmimą? Akyse mirga…
Aš esu stovintis laikrodis. Žmogus, kuris nežino, ko nori, todėl kažko laukia. Rodyklė nesisuka, sukasi tik laikas. Ratu. Nors ne, laikas juda tik į priekį. Bet, o stebukle, net stovintis laikrodis kartais rodo teisingą laiką! Įvykiai teka pro šalį, bet kartais ta srovė užgriebia ir mane. Gal tai ir vadinasi atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje…
Jei gauname šansą atkeliauti į šį pasaulį, gauname pirmą ir pačią brangiausią dovaną – gyvenimą. Gyvenimą labai mylėjau nuo pat mažens, kiek tik sugebu save atsiminti. Būdama visai vaikas, naktimis liūdėdavau, kad kažkada šis nuostabus žaidimas, vadinamas gyvenimu, baigsis. Ir mano brangiems žmonėms ir man pačiai. Prabėgus nuo tada nemažai metų, dedu lygybės ženklą tarp…
