Slibinas žiūrėjo, kaip nuo ežero kyla rūkas. Akmeniniai urvo angos konkūrai, jam žiūrint iš vidaus, atrodė visiškai juodi. O pati ovali anga atrodė balta. Balta kaip pienas. Visas rūkas buvo baltas kaip pienas. Ir ne tik. Viskas jame atrodė balta. Nors iki ežero nuo urvo buvo vos keli žingsniai, ežero nesimatė. Nesimatė medžių aplink jį.…
Filosofe todėl ir yra filosofė, nes ji aiškiai nežino, kaip yra ir kaip turi būti. Taip, tai labai laisvas filosofės termino interpretavimas, bet ši filosofė yra tokia. Nors paprastame paprastų žmonių gyvenime ji yra ypatingai paprastas ir neišsiskiriantis žmogus, tačiau kosminėje iliuzijų, svajonių ir pamąstymų erdvėje ji yra filosofė. Todėl moralų ir išvadų jos tekstuose…
Tas mano gyvenimas, kaip šuo, išvestas už pavadžio į lauką pasivaikščioti. Aš lyg ir laikau jį už to pavadžio, bet kur tau! Niekada nežinau, koks stebuklas kiškio pavidalu iššoks iš už kampo. Kokia nelaimė, kaip juoda katė perbėgs kelią. O mano gyvenimas, kaip šuo, nusitemps mane pavymui. Niekada negaliu pasakyti: nuo dabar tikrai bus taip arba…
Filosofės pasaulyje gyventi nėra lengva. Čia gyventi net labai sunku. Pasaulis mano galvoje visiškai nesusijęs su tuo, kas vyksta aplinkui. Džiunglės neišbrendamos tas mano pasaulis. Jame ūbauja šmėklos ir sukasi vėjo malūnai. Kapinės su jūra gedulingų, o gal geidulingų žvakučių. Čia pat linksmai skambantys Kalėdų varpeliai ir gaudžiantys apleistų bažnyčių varpai. Jame nuolatos vyksta kovos.…
Aš apsisprendžiau. Esu beviltiška optimistė. Iš tų optimistų, kurie visada prieštarauja pesimistams: bičiuliai, tikrai dar nėra taip blogai! Patikėkit. Bus kažkada dar žyyymiai blogiau. Štai šio aiškaus suvokimo vedina, aš ir skatinu visada stengtis gyventi šia diena. Ją išgyventi, o tada jau galvoti, kas bus rytoj. Dar aš esu iš tų, kurie paprastai neturi aiškaus…
O vieną kartą aš pavargau. Pavargau bandyti užkariauti pasaulį. Vytis, pralenkti, tapti nepavejama ir nepasiekiama. Nusibodo beviltiškas amžinas lėkimas, bėgimas ar plaukimas su kliūtimis. Baltų burių regata, kurios nebekontroliuoju. Ją kontroliuoja laisvas vėjas. Nieko nebesugalvoju. Neįdomu niekas. Nenoriu kartotis, bet matau, kad kartojuosi. Nenoriu prieštarauti pati sau, bet matau, kad prieštarauju. Nenoriu daryti klaidų, bet…
Mane visą gyvenimą persekioja kažkoks nesuprantamas savigriovos instinktas. Periodiškai, kaip gyvatė, noriu pasikeisti skūrą. Man tarytum pradeda niežėti po ja. Kita vertus, aš ir šiaip nelabai tą skūrą turiu. Ji lyg ir atsiranda per metų metus trinantis po šį dulkiną pasaulį, bet nelabai stora, lengvai praduriama, o kur tu ją storą užsiauginsi, jei vis susigalvoji…
Mane dažnai kankina blogos nuojautos. Būna, naktį pabundu išpilta šalto prakaito, širdis daužosi kaip paklaikusi. Kažkas bus. Kažkas negero. O vieną kartą mačiau vidury miesto vidury judrios gatvės sutraiškytą žiurkę. Važiavau pro šalį, sustojau kamštyje ir pamačiau. Tarp daugybės mašinų, būtent man už lango, iš paties ryto. Tada pagalvojau vėl – kažkas bus. O kartais…
Kaip keista, kad dar nekalbėjau šia tema. Apie tai, kas filosofei šventa. Labai sunku apie tai rašyti, nes be galo ir be krašto jau prirašyta, prikalbėta, prikurta. Apie tai visos dainos, knygos ir filmai. Apie tai viskas. Tik apie tai. Apie Meilę. Kartais meluojame sau, susikurdami teorijas, kas mus valdo žemėje, kartais nuoširdžiai ieškome šio…
Mano mentorius sako – trūksta tavo tekstuose pozityvo. Trūksta geros nuotaikos. Kitas autoritetas antrina – ar tu pozityvus žmogus? Susimąstau. Manau, kad taip. Mėgstu visada ir visur gerai jaustis. Net per daug. Ar tai pozityvumo požymis? Koks skirtumas. Noriu save laikyti pozityvia. Noriu linksmai gyventi ir kad kitiems šalia manęs būtų linksma. Gilinuosi ir mąstau,…
